captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Apie islamofobiją ir nuosaikius musulmonus (II)

Kas tai yra islamofobija? Gal – pagrįsta baimė, kurią sukelia kai kurių islamą praktikuojančiųjų polinkis į terorizmą? O gal tai neigiamas ir nepateisinamas požiūris į islamą apskritai? Šiuo klausimu jau kurį laiką Amerikos žurnalistai ne juokais ginčijasi. Tęsiame liepos 16-ąją pradėtą užsienio spaudos apžvalgą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kas tai yra islamofobija? Gal – pagrįsta baimė, kurią sukelia kai kurių islamą praktikuojančiųjų polinkis į terorizmą? O gal tai neigiamas ir nepateisinamas požiūris į islamą apskritai? Šiuo klausimu jau kurį laiką Amerikos žurnalistai ne juokais ginčijasi. Tęsiame liepos 16-ąją pradėtą užsienio spaudos apžvalgą.

Dešiniųjų pažiūrų publicistas Johnas Hawkinsas suminėjo septynis kriterijus, pagal kuriuos galima atpažinti nuosaikųjį musulmoną. Savo straipsnyje svetainėje townhall.com jis rašo, jog tokių kriterijų galima suminėti ir daugiau, tačiau nuosaikiam musulmonui nustatyti tų septynių užtenka.

Jie susiveda maždaug į tai, jog nuosaikus musulmonas neterorizuos ar neskriaus kitatikių, žydų, moterų vien dėl to, kad tai kitatikiai, žydai ar moterys. 

Ir kas gi su tokiu požiūriu ginčytųsi? „Jeigu esi „al-Qaedos“ fanas, tau priimtina žudyti dėl karikatūros, nori peiliu subadyti žmones, atsisakiusius islamo, neturi jokių priekaištų žmonų „auklėjimui“ rimbu ar kumščiais, manai, kad mažoms mergaitėms nereikia jokių mokyklų, nori pabaigti Izraelyje tai, ką Hitleris pradėjo Europoje, ar sieki visą pasaulį nublokšti atgal į tamsiuosius amžius su „Šarija“, tai sunku tavyje įžvelgti bet kokį „nuosaikumą“.

O pasaulyje, tiesą sakant, yra mažų mažiausiai šimtas milijonų musulmonų, kuriuos ženklina, jei ne visi, tai bent kai kurie iš šių ypatumų, – ir ką jau ką, tačiau šis spėjimas tikriausiai per žemas.“

„Todėl atėjo laikas, – tęsia J. Hawkinsas, – kad šie radikalai būtų įvardijami tuo, kuo jie išties yra, drauge juos išskiriant iš tų, kurie tikrai – „nuosaikūs musulmonai“.

Juk krikščionys neįsižeidžia, kai kas nors pirštu duria į tarp jų pasitaikančius patrakėlius, kaip, pvz., į tą Kanzaso pamokslininką, kuris homoseksualus laiko Dievo prakeiktaisiais, ar į tuos fanatikus, kurie žudo abortus padariusius medikus.

Visi supranta, jog šitie ekstremistai yra toli už pagrindinių krikščionybės srovių. Užtat metas daryti tą patį su islamu – tam, kad geri ir padorūs musulmonai nebūtų metami į vieną krūvą su radikaliaisiais džihadistais, kuriais niekada negalime pasitikėti ar juos priimti ar elgtis su jais kitaip, kaip su pasiutusiais šunimis.“

Bet kaip tik čia ir nepritaria savaitraščio ir portalo „New Republic“ bendradarbis Nathanas Leanas, knygos „Islamofobijos industrija: kaip politinė dešinė kursto musulmonų baimę“, autorius.

Jo žodžiais, „nuosaikiojo islamo“ ar „nuosaikiojo musulmono“ idėja yra intelektualiai tingi, nes padalija pasaulį į dvi stovyklas: „geruosius“ musulmonus ir „bloguosius“ musulmonus, kaip buvo pastebėjęs Kolumbijos universiteto profesorius politologas, antropologas Mahmoodas Mamdanis savo jau 2005 m. parašytoje knygoje šia tema.

Kol jie neįrodys esą geri ar šiuo atveju „nuosaikūs“, visi musulmonai laikytini „blogais“ arba „potencialiais ekstremistais“, dėsto N. Leanas požiūrį, su kuriuo jis nesutinka. Jis dar priduria, kad nors ir tarp krikščionių, ir tarp žydų pasitaiko ekstremistų, mes juk pagal tuos fanatikus nesprendžiame apie visą krikščionių ar visą žydų bendriją.

Tai kodėl tai darome musulmonų atveju? Kodėl tokiai Brigitte Gabriel leidžiama sakyti, kad „nuo 15 iki 25 procentų“ pasaulio musulmonų yra ekstremistai, o likę „nuosaikieji“ – „ne prie ko ar tiesiog ne į temą“?

„Juk man nereikėtų aiškinti, – tęsia N. Leanas, – kad paprastai kokios nors grupės dauguma padaro mažumą „ne prie ko, ne į temą“, o ne atvirkščiai.“ Čia su juo sutinkame: ne pagal mažumos elgesį reikia spręsti, kaip vertinti daugumą.

 N. Leanas priduria, jog ir šiaip ponios B. Gabriel apskaičiavimai – nesąmonė. Jeigu ne 25, o tik 15 procentų pasaulio musulmonų yra ekstremistai, tai gautume iš viso 240 milijonų ekstremistų arba beveik šešis kartus didesnį skaičių musulmonų, nei jų yra visoje Europoje.

„Ir kur mes matome tokio tariamai plačiai išsikerojusio ekstremizmo kruvinų pavyzdžių? Net jeigu tik vienas procentas visų pasaulio musulmonų – o jų išvis yra vienas milijardas ir šeši šimtai milijonų – būtų prisiekę smurtautojai, kodėl mes neregime 16 milijonų smurto išpuolių?“ – klausia N. Leanas.

O įrodinėti savo „nuosaikumą“ yra „monkės biznis“, teigia N. Leanas. „Tai reiškia patenkinti kažkieno sugalvotus kriterijus. Poniai B. Gabriel ir kitiems tai būtų palaikyti Vakarų užsienio reikalų politiką Artimuosiuose Rytuose, remti besitęsiančią karinę paramą Izraeliui ir net atmesti kai kuriuos islamo principus.

Štai čia ir problema su ta „nuosaikaus musulmono“ nesąmone: ji drąsina anti-musulmoniškus aktyvistus, piršdama mintį, kad intensyvumo laipsnis, kuriuo musulmonas priima savo tikėjimą, duoda ženklą, ar jis gali būti teroristas.

Todėl, kas „santūriai“ laikosi Korano mokymų, su juo viskas gerai, bet jeigu jis ima kasdien melstis, jeigu penktadienio popietę pradeda eiti į mečetę, jeigu, neduok Die, dar švenčia ir ramadaną, tai jau jis pakeliui į ekstremizmą.

Šitas galvojimo būdas remiasi nepagrįsta prielaida, kad pamaldi religinė ortodoksija būtinai veda prie blogo musulmonų elgesio – žudikiško ar smurtaujančio.

Tai taip pat implikuoja, kad religinis „nuosaikumas“ reiškia priimti vieną konkretų politinį naratyvą.

Galop, reikalauti iš „nuosaikiųjų musulmonų“, kad šie pasmerktų smurtą ar kitus šlykščius veiksmus, reiškia prileisti, jog tie, kurie taip nedaro, yra kol kas dar neveiklūs, bet tik ženklo žudytis ar žudyti laukiantys teroristai. 

Tačiau nemusulmonai neturėtų musulmonams nurodyti, ką šie privalo ir ko neprivalo daryti. Amerikoje gerbiamos daugybė skirtingų religinių tradicijų, tačiau reikia gerbti ir skirtumus, esančius tam tikroje vienoje tradicijoje – ir šiuo atveju nemusulmonai neturėtų būti skirtumų musulmoniškje tradicijoje arbitrai“, – rašo Nathanas Leanas portale „New Republic“.

Su tuo, nuo savęs pridursime, reikėtų bent iš dalies sutikti. Kaip ir dėl to liepos 16-osios apžvalgoje cituoto ateisto Samo Harriso, kuris sakė, kad geras musulmonas turėtų abejoti Koranu ar net būti pasiryžęs jį paskandinti tualete, – tai baisus pasakymas: ne ateistui kategoriškai tvirtinti, ką tikintysis turėtų daryti ar ko nedaryti.

Tačiau ir vienos religijos tikintieji turėtų tik švelniomis rankomis elgtis su kitos religijos tikinčiaisiais ar netikinčiais.

Reikia gerbti visus tikėjimus ir netikėjimus. Tai nereiškia, kad jų negalima kritikuoti, bet kritika visada turi būti civilizuota.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...