captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Kada visur skambės lietuviška daina?

Per Vilnių nuaidėjo Dainų šventė. Visi, joje buvusieji ir dalyvavusieji, galėjo prisiliesti prie tautos sielos, pagerinti valstybės kraujotaką ir pakrauti pilietiškumo baterijas. Dainos su mamos pienu yra įaugusios į lietuvių sąmonę. Nuo senų laikų jos padėjo ištverti išbandymus ir pasisemti tvirtybės.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Per Vilnių nuaidėjo Dainų šventė. Visi, joje buvusieji ir dalyvavusieji, galėjo prisiliesti prie tautos sielos, pagerinti valstybės kraujotaką ir pakrauti pilietiškumo baterijas. Dainos su mamos pienu yra įaugusios į lietuvių sąmonę. Nuo senų laikų jos padėjo ištverti išbandymus ir pasisemti tvirtybės.

Visi, buvusieji scenoje ar pievoje, tačiau kartu traukusieji dainas, spinduliavo vienybę. Tokią, kokią mačiau 1988 metais, kai taksistai žmones į mitingus vežiojo už dyką. Tokia pat nepajudinama vienybė buvo jaučiama ir Baltijos kelyje.

Tačiau Dainų šventės dienomis teko sutikti ir tokių žmonių, kurie sakė norintys eiti į Vingio parką arba stadioną Liepkalnio gatvėje, tačiau neturintys tam pinigų. Jie priekaištavo, kad tėvynė į juos atsigręžia tik tuomet, kai reikia pagalbos, ir klausė: jeigu per istorinius mitingus, vykusius prieš porą dešimtmečių, vietos užteko visiems, gal ir per Dainų šventę galėtų burtis visi, norintieji būti drauge?

Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos nenorėjo kartu su visa valstybe švęsti Šalčininkų gyventojai. Prie jų namų trispalvės neplevėsavo. Policininkai tą dieną baudų neskyrė. Dovanų buvo skirta 50 trispalvių, tačiau, norint jomis papuošti visą rajoną, reikėtų 34 tūkstančių.

Valstybės diena šiemet nuoširdžiai džiaugėsi savo kilnaus ir drąsaus poelgio įvertinimo sulaukusių 110 žydų gelbėtojų. Prieš penkerius metus dar gyveno 180 šių garbingų lietuvių. Prireikė septyniasdešimties metų, kol Lietuvos valstybė atsigręžė į 1941–1945 metais žydus nuo nacių persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais okupuotoje Lietuvoje gelbėjusius žmones. Kiekvienam likusiam gyvam žydų gelbėtojui nuo liepos 1 dienos paskirta 400 litų dydžio valstybės pensija. Pinigų skaičiuotojai galėtų prieštarauti, kad pusė milijono litų žydų gelbėtojams – apčiuopiama pinigų suma. Tačiau išminčiai sako, kad išgelbėti žmogų yra tas pats, kas išgelbėti pasaulį. Ne kiekvienas tai įstengia ir išdrįsta. Taigi ne visada lemia pinigai, ypač kai ant svarstyklių dedama neįkainojama žmogaus gyvybė.

Ką daryti, kad Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena būtų visų piliečių šventė? 

Kas svarbiau: pinigai ar valstybingumas ir pilietiškumas? Žmogus, Dainų šventės dieną  pabuvęs Vingio parke, stipriau pajus patriotizmą. O kaip ateityje bus nusiteikęs tas, kuris norėjo patekti į šventę, tačiau neturėjo tam pinigų?

Ar viską lemia pinigai? Ar neverta kartais investuoti į tokias visos tautos šventes ir jų išlaidas  vertinti  kaip prasmingą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą? Juk tos lėšos  padėtų  stiprinti  valdžios ir tautos ryšį.  

Psichologai yra įrodę, kad aplinka veikia žmones. Per kultūros naktis nusikaltimų beveik nebūna. Gal geriau labiau remti Dainų šventes, o ne investuoti į policiją ir kalėjimus?

Norint surinkti daugiau lėšų, būtų galima parduoti Dainų šventėje atliekamų dainų tekstus, garso ir vaizdo įrašus. Kad kiekvienas, nemokantis dainos, tačiau norintis ją traukti kartu su dainininkais, pasijustų dainuojančios Tautos dalimi.

Gal Dainų šventė paragins kurortų verslininkus ne tik gaminti prašmatnius patiekalus, bet ir rengti vakarienes, per kurias būtų dainuojama? Gal Palangoje ir Druskininkuose atsiras kavinių ir restoranų, kuriuose skambės ne tranki rusiška popmuzika, o gyvos lietuviškos dainos?

Komentaras skambėjo per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...