captcha

Jūsų klausimas priimtas

Triukšmas ir įniršis

Prieš šiuos Seimo rinkimus, kaip ir prieš visus kitus per pastaruosius dvidešimt metų, šalyje vyrauja nesveika atmosfera, kupina pykčio, ryškaus visuomenės susiskaldymo ir politinio nihilizmo. Dalį visuomenės yra užvaldęs nepasitikėjimas ne tik politikais, valdžios žmonėmis, teismais, bet ir pačia Lietuvos valstybe.  
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš šiuos Seimo rinkimus, kaip ir prieš visus kitus per pastaruosius dvidešimt metų, šalyje vyrauja nesveika atmosfera, kupina pykčio, ryškaus visuomenės susiskaldymo ir politinio nihilizmo. Dalį visuomenės yra užvaldęs nepasitikėjimas ne tik politikais, valdžios žmonėmis, teismais, bet ir pačia Lietuvos valstybe.

Kai kurie žmonės greičiau jau patikės klaikiausiomis fantazijomis, pvz., tuo, kad prekybos centruose organizuotai grobiami vaikai, negu tuo, kas kalbama rimtesniame lygyje.

Ši apgailėtina padėtis susiklostė dėl dviejų priežasčių. Pirmoji visiems puikiai žinoma – apie tai kasdien kalba visa žiniasklaida ir žmogus iš gatvės. Tai visos tikros šioje valstybėje, įvairių rūšių valdžioje egzistuojančios blogybės. Antra priežastis sulaukia daug mažiau dėmesio. Tai yra dalies visuomenės nuostatos ir mąstysena, jeigu taip galima pavadinti, nes čia daugiau vadovaujamasi ne mąstymu, o emocijomis. Tas juodas emocijas su dideliu užsidegimu ir nenuilstama energija be atvangos kursto didžioji dalis žiniasklaidos. Čia visai nenoriu pasakyti, kad žurnalistai juodai dažo baltą tikrovę. Lietuvos tikrovėje pilna visokių spalvų, netrūksta ir juodos. Bet kai nuolatiniame kritikos sraute susimaišo viskas, tai pakenkia kritikos įtaigai ir lieka tik įspūdis, kad absoliučiai viskas blogai. Tikros ir vertos dėmesio blogybės suplakamos į vieną krūvą su smulkmenomis, prielaidomis, iškraipymais ar net prasimanymais, prarandamos proporcijos, pasaulio vaizdas užliejamas monotoniškai juoda spalva, ir tada nieko jame nebegalima atskirti, įvertinti ir suprasti, galima tik pulti į depresiją ir neapkęsti. Pasidairius po Europą galima teigti, kad Lietuvos žiniasklaida savo negatyviu patosu yra išskirtinė, lyginant ne tik su sotesniais Vakarais, bet ir, pvz., su Latvija ar Estija.

Dabar žiniasklaidoje kartais užsimenama apie neva buvusius prieškrizinius klestėjimo laikus. Tačiau jeigu prisimintumėm, ką tais „klestėjimo“  laikais giedojo žiniasklaida ir žmogus iš gatvės, tai buvo nepertraukiamos raudos ir dantų griežimas, triukšmas ir įniršis.

Dėl visų šių priežasčių turime tokią padėtį, kad dalies visuomenės lojalumas savo valstybei yra ištirpęs. Žinomas britų politikos apžvalgininkas Edwardas Lucasas, pažįstantis Lietuvos reikalus, neseniai sakė: „Iš dalies stebina, kad asmuo, kuris buvo pašalintas per apkaltą už ryšius su Rusijos organizuotu nusikalstamumu ir galbūt Rusijos žvalgyba, gali būti vienos politinės partijos lyderis, o toks žmogus kaip Uspaskichas, nepaisant visų finansinių problemų jo partijoje ir galimų artimų ryšių su Rusija, gali vadovauti kitai.“ Taip teigė britų apžvalgininkas interviu BNS.

Šiemet viena gyventojų apklausa parodė, kad Viktorą Uspaskichą teigiamai vertina 46 procentai Lietuvos žmonių. Ką toks rezultatas reiškia, turint galvoje, kad šis veikėjas metus slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos Maskvoje, tai yra mieste, kuris dar ne taip seniai per prievartą mums buvo įbruktas ir kaip mūsų sostinė ir toks buvo ilgą laiką, o svarbiausia, šalyje, kurios valdančiuoju režimu iki šiol negalima pasitikėti? O reiškia ne tik, tarkime, skeptišką požiūrį į Lietuvos valstybės institucijas, strateginius prioritetus ir pan., bet ir tai, kad požiūriu į politiką, Lietuvos valstybę, demokratiją, mūsų bendro gyvenimo pagrindus visuomenė yra nesulipdomai suskilusi į dvi maždaug lygias dalis, ir šis skilimas, beje, įvyko prieš dvidešimt metų, o gal ir anksčiau. Ir skiriamoji linija čia eina ne tarp turtuolių ir vargšų, bent jau šis kriterijus nėra svarbiausias.

O tam tikros liaudies teigiamą požiūrį į didžiausią Lietuvos plutokratą, tai yra žmogų, įgijusį politinę galią dėl savo turtų, be kita ko, lemia ir neigiamas požiūris į Lietuvos teisines institucijas. Įsivaizduojama, kad Uspaskichą persekioja valdžia, nes tokias juodąsias kasas neva turi visos partijos. Gali ir turi, tik jų dydžių skirtumai milžiniški. Per 2004 metų Seimo rinkimų kampaniją ne kokios nors kitos, o kaip tik Darbo partijos (silpnai) paslėpta reklama buvo užtvindžiusi vienos žiniasklaidos grupės laikraščių puslapius, Vyriausiajai rinkimų komisijai droviai nukreipus akis į šalį.

O kalbant apie tą visuomenės skilimą, reikia pasakyti, kad iš tikrųjų didžiausią panieką daliai visuomenės parodo ne tie, kurie ją vadina runkeliais, o tie politikai, kurie žada per dvejus metus panaikinti nedarbą ir minimalią algą pakelti iki pusantro tūkstančio litų. Nes tokie politikai savo rinkėjus laiko tiesiog kvailiais.

Politikos elitui tenka sukti uodegą gana nepalankiomis psichologinėmis sąlygomis, kai juo nepasitiki didelė dalis žmonių, o nemažai yra ir tokių, kurie tiesiog jaučia neapykantą. Gera proga pabandyti bent kiek pakelti beviltišką Seimo reitingą buvo nedovanotinai praleista pernai lapkritį – dauguma Seimo narių nepanoro atsisakyti privilegijų. To „Seimo narių veiklos garantijų“ įstatymo projekto visi esminiai punktai buvo tikrai reikalingi ir geri (dabar svarstomas kitas, atskiestas projektas). Balsuota anaiptol nevieningai: kas kaip balsavo ir kas visai nebalsavo, nėra paslaptis – prieš rinkimus pravartu tai susiradus internete pasižiūrėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close