captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Nelabai protingo konservatoriaus siūlymai Amerikos politikai

Kokia idealiu atveju turėtų būti Amerikos užsienio politika? Ogi „neintervencionistinė“ arba, lietuviškiau tariant, nesikišanti – bent jau ten, kur nereikia. O kištis Amerikai išties reikia labai mažai kur. Taip svetainėje „American Conservative“ teigia politologas ir žurnalistas Danielis Larisonas. Tačiau ar jis teisus?
M. Drunga, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
M. Drunga, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kokia idealiu atveju turėtų būti Amerikos užsienio politika? Ogi „neintervencionistinė“ arba, lietuviškiau tariant, nesikišanti – bent jau ten, kur nereikia. O kištis Amerikai išties reikia labai mažai kur. Taip svetainėje „American Conservative“ teigia politologas ir žurnalistas Danielis Larisonas. Tačiau ar jis teisus?

D. Larisonas ieško alternatyvos tam, ką vadina dabartine Amerikos „karo ir imperijos“ politika. Anot jo, ta alternatyva – tai ne „izoliacionizmas“, o tiesiog nesikišanti užsienio politika. Ką tai reiškia? Pradėsime cituodami D. Larisono žodžius.

„Pirmiausia, tai pareikalautų skelbti moratoriumą naujiems įsivėlimams ir įsipareigojimams užsienyje, bent jau numatomoje ateityje. Po to reikėtų atsargiai įvertinti, kur Jungtinės Valstijos iš tiesų turi gyvybinių interesų. Juk išties yra palyginti mažai sričių, kuriose Jungtinių Valstijų interesai tiesiogiai siejasi su mūsų saugumu bei gerove, ir būtent į tai mūsų užsienio politikos tikslai ir apimtis turėtų atsižvelgti.

Nesikišanti Amerika turėtų elgtis kaip normali valsybė be globalinės „lyderystės“ pretenzijų ir nepasiduoti pagundoms misionieriškai pamokslauti. Tokia užsienio politika būtų priimtinėsnė Jungtinių Valstijų žmonėms ir sukeltų mažiau smurto protrūkių užjūriuose, užtat ją būtų lengviau ir pigiau išlaikyti ilgesniam laikui.

Kai konfliktas ar ginčas įsiplieskia kitur, nebent jis tiesiogiai paliestų Amerikos ar jos sąjungininkų saugumą, prielaida turėtų būti ta, kad ne Jungtinių Valstijų reikalas imtis vadovaujančio vaidmens jam išspręsti.

Jei kitos šalies vyriausybė prašo pagalbos stichinės nelaimės ar humanitarinės krizės (pvz., bado, epidemijos) atveju, kaip tai padarė Haitis po katastrofiško žemės drebėjimo 2010-aisiais, Jungtinės Valstijos gali ir turi pagalbą suteikti. Tačiau bendra taisyklė turi būti tokia: Jungtinės Valstijos neturėtų bandyti kištis į kitų šalių vidaus reikalus.

Neįsikišimo politikos vienas iš prioritetų, – toliau rašo žurnalistas D. Larisonas, – būtų daugybės Amerikos įsipareigojimų užjūryje sumažinimas, laipsniškai naštą perkeliant dabartiniams sąjungininkams ir regioninėms galybėms. Pvz., Indijai ir Rusijai būtų perleidžiama regioninė įtaka Vidurio Azijoje, o tokios sąjungininkės kaip Japonija ir Vokietija būtų raginamos imtis labiau nepriklausomos užsienio politikos.

Apskritai paėmus, tos valstybės, kurioms regioninis stabilumas svarbiausias, turėtų perimti atsakomybę jai laiduoti. Tačiau kadangi Jungtinių Valstijų įsipareigojimai kaupėsi per kelis dešimtmečius, nebūtų nei realu, nei pageidautina juos nutraukti staigiai.

Vis dėlto tų įsipareigojimų yra gerokai daugiau nei Amerika gali finansiškai pakelti, ir daugelis jų yra buvusių grumtynių su Sovietų Sąjunga liekanos ar „karo su teroru“, išsiplėtusiu toliau negu dauguma amerikiečių galėjo prieš dešimtmetį įsivaizduoti, recidyvai. [...]

Todėl neužteks tik grįžti prie tos padėties, kuri buvo prieš XXI amžiaus pradžią. Jungtinės Amerikos Valstijos dar G. Busho erai neprasidėjus jau buvo per daug visur pasaulyje įsivėlusios ir tokios dar liks joms išėjus iš Afganistano.

Idealiausia būtų, jei Jungtinės Valstijos sumažintų savo karinį reiškimąsi Artimuosiuose Rytuose iki daugiausiai to lygio, koks jis buvo prieš „Dykumos audrą“ 1991 m., ir jei Europoje jį, tą karinį reiškimąsi, ir toliau mažintų, Europos valdžioms vis daugiau perimant savo pačių gynybos išlaidas.

Juk ligi šiol pasiturintys sąjungininkai sugebėjo numažinti karines išlaidas sau, ramiai pasiremdami prielaida, kad Jungtinės Valstijos norės ir bus pasirengusios skirtumus išlyginti, bet šitokia tvarka negali nei ilgai tęstis, nei tarnauja Amerikos interesams. [...]

NATO yra pasenusi ir nereikalinga, bet su sąlyga, kad ji veiks tik kaip grynai gynybinė sąjunga, nėra būtinybės tučtuoj ją išformuoti. Tačiau jei NATO ir toliau egzistuos, tai Jungtinės Valstijos neturėtų jos naudoti – ar leisti ją naudoti – kaip priedangą jos narių pasirinktiniams karams ar misijoms „už jos ribų“.

Nereikia nė sakyti, – tęsia D. Larisonas, – kad neturėtų būti jokios tolesnės NATO plėtros. Juk tai nieko neduoda, tik erzina Rusiją regiono stabilumo kaina. Jeigu aljanso saugumo garantijos dabartinėms jo narėms ką nors reiškia, tos garantijos neturėtų būti suteikiamos šalims, kurių Jungtinės Amerikos Valstijos ir kiti NATO nariai tikrai nenori ginti. Todėl Amerikos ir NATO pareigūnai neturėtų nesąžiningai drąsinti valstybių, kurios niekada realiai nebus į NATO priimtos. [...]

Besilalikydamos pirmojo Amerikos prezidento George`o Washingtono atsisveikinimo žodyje ištarto raginimo „būti geravališkai ir teisingai visoms valstybėms ir puoselėti taiką ir darną su visais“, neintervencionistinės Jungtinės Amerikos Valstijos siektų išlaikyti normalius diplomatinius santykius su kaip galima daugiau šalių ir sumažintų ar nutrauktų prekybą tik kraštutiniais atvejais.

Neįsikišanti užsienio politika tik labai retais atvejais griebtųsi sankcijų, ir tik tada, kai jos taikomos konkrečiai režimo pareigūnams, o ne civiliniams gyventojams. Apskritai, Amerika, laikydamasi prezidento Washinhtono patarimo, skatintų ir prekybą, ir diplomatinę veiklą, užuot naudojusi blokados ir izoliacijos taktikas.

Kaip G. Washingtonas taip pat sakė: „vykdant tokį planą, nėra nieko svarbesnio kaip atmesti nuolatines, įsisenėjusias antipatijas tam tikroms tautoms ir aistringus prieraišumus kitoms, o vietoj to reikia puoselėti teisingus ir draugiškus jausmus visiems“.

Jungtinės Amerikos Valstijos turi rūpintis tik savo reikalais, elgtis santūriai, gerbti kitas šalis, nesiimti nereikalingo smurto ir siekti taikos. Jeigu būsimos Jungtinių Valstijų vyriausybės laikytųsi bent kai kurių iš čia minėtų principų savo užsienio politikoje, Amerikai ir pasauliui būtų ženkliai geriau“, – savo straipsnį baigia D. Larisonas.

Šis rašinys tuoj pat sulaukė komentatų. Dauguma jų – pagiriantys, tačiau vienas buvo neigiamas. Su juo sutinkame mes, tad jį ir pacituosime.

Amerikietis Alexas B. rašo, kad D. Larisono straipsnis „atrodo, ištisai remiasi viena prielaida, kuri mano galva labai klaidinga, Ši prielaida, pristatyta kaip faktas, skamba taip: „Juk išties yra palyginti mažai sričių, kuriose Jungtinių Valstijų interesai tiesiogiai siejasi su mūsų saugumu bei gerove“...

Iš to plaukia visa kita. Vis dėlto tiesa ta, kad XXI amžiuje gyvename vis labiau susitraukiančiame pasaulyje. Jis traukiasi tiek ekonomiškai, tiek socialiai. Šią tendenciją varo technologija, ir šis procesas ateityje tikriausiai greitės.

Dėl to labai sunku priimti idėją, kad Žemėje yra mažai ar visai nėra vietų, kurios dabar nėra, tuo labiau ateityje nebus, svarbios mūsų gerovei ar saugumui. [...]

Mane taip pat stebina autoriaus noras leisti Amerikai atsisakyti visos įtakos Indijos bei Rusijos (turbūt ir Kinijos?) labui. Žmonių skaičiumi Azija yra didžiausia pasaulio rinka. Nejaugi norime pasiduoti ir leisti Rusijai, Indijai ir Kinijai kontroliuoti šią rinką?

D. Larisono straipsnyje taip pat yra neišsakyta prielaida, kad jeigu atsisakytume savo „globalinės „lyderystės“ pretenzijų“, tai į mūsų paliktą tuščią vietą neatistos niekas kitas. Bet tuo sunku patikėti. Ar tikrai norime pripažinti globalinį vadovavimą Kinijai ar Rusijai?

Taip, Rusijai iki to, bent jau ekonomiškai, toli, tačiau tokią ambiciją V. Putinas aiškiai turi.

Galop, D. Larisonas teigia, kad jis propaguoja „nesikišimą“, bet ne „izoliavimąsi“. Tačiau aš tarp jų, kaip tai išdėstė D. Larisonas, nematau didelio skirtumo, – Alexas B. baigė savo komentarą, skirtą D. Larisono straipsniui internetiniame žurnale „American Conservative“.

Todėl, su Alexu sutikdami, tą straipsnį ir pavadinome „nelabai protingo konservatoriaus“ kūriniu.

Apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...