captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie vasarvidžio burtus

Birželio 21-ąją saulė įriedėjo į Vėžio žvaigždyno ženklą. Tai astronominė vasaros pradžia – vasarvidis, ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių. Gamta tarsi pati kviečia  pasigėrėti jos kuplumu ir suvešėjimu.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Birželio 21-ąją saulė įriedėjo į Vėžio žvaigždyno ženklą. Tai astronominė vasaros pradžia – vasarvidis, ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių. Gamta tarsi pati kviečia  pasigėrėti jos kuplumu ir suvešėjimu.

O praėjus porai dienų švenčiama pagrindinė vasaros šventė, saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolėmis arba Rasa. Mat kitados naudotais paleoastronominiais metodais būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tai tas poros dienų tarpas – įsitikinti saulę tikrai pasiekus vasarvidį.

Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės, o krikščioniškame kalendoriuje – Jono Krikštytojo gimimo diena. Jos trukmė jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi? Mitiškai kitados mąstant, nuo dangiškojo vasarvidžio kalno... Tautosakoje sakoma, tądien saulė tekėdama šoka, pasirėdžiusi margaspalviais rūbais.

Kas tą matėte, kas nematėte, bet Joninių rytą tikrai vertėjo anksti keltis. Rytų horizontas prieš patekant saulei buvo pasipuošęs tokiu gražiu dangaus šviesulių deriniu: virš Aušrinės (Veneros planetos) penkių laipsnių kampiniu atstumu švytėjo Sietynas (Plejadės – žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne), o už kelių laipsnių dešiniau buvo matomas ir mėnulio delčios pjautuvėlis. Tikrai šventinis dangus!

Senovinės saulėgrįžos šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Būdavo gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu.

Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinta gėlių puokštė, iškeliama ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Merginos iš trijuose laukuose surinktų devyneriopų žolynų pina vainikėlius. Tada, burdamos savo ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. Vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis. O rytmečio rasa nupraustose pievose burtaujančios raganos...

Iš kokių istorinio laiko gelmių yra atėję tokie papročiai? Burtavimas – vienas iš religinių praktikų elementų, ypač būdingas prigimtinėms religijoms. Burtais būdavo sužinoma dievų valia, kad būtų galima elgtis pagal ją; tik toks elgesys, manyta, yra teisingas ir garantuojantis sėkmę. Antikos laikais veikė orakulų sistema, dariusi didžiulę įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui. XI–XIV a. istoriografijos šaltiniai liudija apie labai reikšmingą burtavimo vietą ir baltų senojoje religijoje.

Štai Adomas Brėmenietis „Hamburgo bažnyčios istorijoje“, parašytoje apie 1075 m., teigia, kad kuršių krašte gausu augūrų, kurių ištarmių sužinoti atkeliauja žmonės „iš viso pasaulio“. Augūrai burdavę iš paukščių skrydžio. Mažojoje Lietuvoje spėjimai apie ateitį ar toli vykstančius dalykus iš paukščių stebėjimo buvo praktikuojami dar ir XVII a. antroje pusėje. Apie tai rašo Motiejus Pretorijus savo įžymiajame veikale „Prūsijos įdomybės“, įvardydamas tuos žynius lekutonimis.

Įdomios tokio burtavimo detalės. Štai vienas žemaitis bajoras klausė žynio, kaip seksis jo sūnui, ištraukusiam į karą su maskvėnais. Žynys, rytą baltai apsitaisęs, pasiėmė pašventintą krivūlę, užkopė ant piliakalnio, veidu atsigręžė į rytus ir kurį laiką meldėsi. Tebesimelsdamas jis dangaus horizonte, maždaug toje pusėje, kur vyko karas, krivule nubrėžė ratą. Tada ėmė laukti paukščio pasirodymo ir to, koks bus jo balsas ir skrydis. Paukštis atskrido – tai buvo gervė, paskui pasirodė kitas didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir ūmai abu dingo iš akiračio. Tačiau gervė netrukus vėl sugrįžo. Iš to žynys išpranašavo, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Kaip paaiškėjo vėliau, jis išties pateko priešų nelaisvėn, tačiau po kiek laiko, keičiantis belaisviais, buvo išlaisvintas.

Labai keistas atvejis užfiksuotas Livonijos kronikoje, parašytoje Henriko Latvio, ties 1207 m. data: mat latgaliai pasitelkė burtus, norėdami sužinoti iš savo dievų, kokį krikštą jiems geriau priimti – iš katalikų ar stačiatikių. Taigi dievų buvo klausiama, kaip geriau jų išsižadėti! O Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad ordino broliams rengiantis 1264 m. į žygį prieš sukilusių kuršių Griežės pilį, kartu turėjo vykti ir dalis atsimetėlių kuršių. Šie prieš žygį iš paukščio giesmės išbūrė, kad kovos bus sėkmingos. Tuo labai apsidžiaugė ir ordino riteriai bei jų tarnai.

Kryžiuočių metraštininko Petro Dusburgiečio kronikoje ties 1290 m. data rašoma taip: „Lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo patraukti švento Jono Krikštytojo dieną iš netoliese esančios Aukaimio pilies apylinkių su trisdešimt šešiais vyrais patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal“.

Kitas tos pačios vasaros atsitikimas, kai lietuvių kariuomenė, grįždama iš pergalingo žygio į Lenkiją, priartėjo prie kryžiuočių pasalos. Kronikoje rašoma: „Voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė!“. Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių“. Panašiai buvę ir 1323 m. vasarą: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos“. Taigi burtų veiksmingumu nė kiek neabejojo ir patys krikščionybės platintojai – Ordino broliai riteriai.

„Burtas“ lietuviškai reiškia keturkampį medžio gabalėlį; tikėtina, kad toks ir būdavo naudojamas ateities spėjimams. Detaliai tai aprašo Motiejus Pretorijus, sakydamas, kad žyniai turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis. Jie metami žemėn ranka, o spėjama iš to, kokia puse – blogąja ar gerąja – nukrinta. Jo aprašymą rašinyje „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ papildė anoniminis autorius, pridūręs, kad burtų kaladėlės turi būti iš diemedžio. Esminė pastaba, paaiškinanti augalo pavadinimą bei jo mitologizavimą.

Komentaras skaitytas per LRT radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...