captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kur gyvena elitas?

Kas yra elitas, lengviau paklausti nei atsakyti. Kol visuomenė buvo aristokratiška, aukštuomenė savaime išsiskyrė. Tas gyvenimo būdas turėjo įvairiausių plačiai aprašytų trūkumų, tačiau tuomet elitui nekilo nei identifikacijos, nei saviidentifikacijos problemų.  
 
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Kas yra elitas, lengviau paklausti nei atsakyti. Kol visuomenė buvo aristokratiška, aukštuomenė savaime išsiskyrė. Tas gyvenimo būdas turėjo įvairiausių plačiai aprašytų trūkumų, tačiau tuomet elitui nekilo nei identifikacijos, nei saviidentifikacijos problemų.

Pakanka tik labai paviršutiniškai susipažinti su Viduramžių ar Renesanso raštais apie aukštuomenę ir tampa aišku, kad tuomet diskutuota ne dėl to, kas yra elitas, o tik dėl to, kaip reikia gyventi, kai elitui priklausai.

Tas šimtus metų apmąstytas ir grūdintas gyvenimo būdas vėliau iškentė revoliucijas, visuotinę panieką, patyčias ir represijas ir šiandien pasiekęs mus nenustoja kerėti savo aštriu kilnumu. Įsimintina, pavyzdžiui, vienos pagyvenusios XX a. pradžioje Vilniaus ponios jaunesnei damai pasakyta pastaba, kad „nervus gali turėti tik tarnaitės“.

Tačiau stojus demokratijai visuomenės struktūra, kuri iki tol atrodė labai aiški, staiga sugriuvo. Suprantama, kad žmonės pasimetė ir pradėjo iš naujo svarstyti, kas yra kas. Ištisi mokslai (pvz., sociologija) buvo sukurti iš esmės tik tam, kad paaiškintų naujas taisykles ir nustatytų, kas lemia padėtį visuomenėje. Konkrečiai elito klausimu mąstytojai taip pat pradėjo nebesutarti.

Pavyzdžiui, Alexis de Tocqueville`is stebėdamas demokratiją Amerikoje nusprendė, kad tokioje visuomenėje teisininkų sluoksnis tampa natūraliu elitu, nes yra „kilme artimas liaudžiai, o papročiais – aristokratijai“.

Šis pastebėjimas labai įdomus ir šiandien, tačiau panašu, kad iš esmės klausimo neišsprendžia. Nepanašu, kad diskusiją dėl elito būtų pavykę vaisingai užbaigti ir XX a. elito teoretikams, sugalvojusiems ištisą elitų sistemą. Ir, žinoma, negalima nepaminėti Leo Strausso, kuris šiuos svarstymus nunešė labai toli į priekį pastebėdamas, kad klasikinis išsilavinimas (vadinamųjų laisvųjų menų studijos, tai, ką mes turbūt vadintume humanitariniais mokslais) suformuoja ne tik intelektualinį elitą. Kaip sakė Straussas, visais laikais buvo du tikro džentelmeno verti užsiėmimai – politika ir filosofija.

Vis dėlto, žvelgiant istoriškai, elitą formuoja ne tiek išsilavinimas, kiek šeima ir religija. Būtent šie du faktoriai paaiškina išskirtinio tipo žmogaus atsiradimą. Elito atstovui visada svarbus sąmoningai suvoktas istoriškumas, kurį be tinkamos šeimos labai sunku įgyti.

Kita vertus, elitas taip pat išsiskiria ir išskirtine morale, tam tikromis teisingo gyvenimo taisyklėmis, kurių pagrindas beveik visuomet yra religinis. Ne visuomenės nuomonė ir net ne konkrečios gyvenimo aplinkybės lemia (turėtų lemti) elito nario pasirinkimus ir elgesį. Jis daro tai, ką daro, dėl kažko, kas yra daug svarbiau už žmones ir pasaulį, dėl kažko, ką ne visi kiti sugeba suprasti (taip atsiranda esminis elito bruožas – jo išskirtinumas).

Ilgą laiką nieko negalėjo būti svarbiau už Dievą, ir visas aukštuomenės gyvenimas (ar, sakykime, idealus to gyvenimo modelis) galėjo būti apibūdintas kaip labai ilga malda. Tačiau ir Nietzschei simboliškai paskelbus Dievo mirtį, religinė elito pusė nepraranda aktualumo. Net liberalųjį ir komunistinį elitą formavo ir tebeformuoja šeima ir religiją pakeitusi ideologija – liberalizmas ar komunizmas.

Tačiau šeima, religija, išsilavinimu, pinigais ar dar kokiu kitokiu masalu masinamas elitas vis dėlto išsprūsta iš tyrinėtojų tinklų. Net ir suformulavęs kokią nors savarankišką nuomonę, žmogus negali pasakyti, kad turi elitą savo rankose.

Niekas nežino, kur gyvena elitas. Geriausias to įrodymas – prieš elitą nukreiptos represijos, pavyzdžiui, sovietmetis Lietuvoje. Nesunku įsitikinti, kad kai kurių represuotųjų buvo galima visai nerepresuoti. Kita vertus, dalis tų, kurie represijų išvengė, sovietams pakenkė labiausiai. Tai buvo ne vien atsitiktinės, bet ir sisteminės klaidos, kilusios dėl netikslaus elito apibrėžimo.

Vis dėlto ir sociologai teoretikai, ir sovietai praktikai aiškiai juto, kad elitas yra susijęs su valstybe. Matyt, elitą ir valstybę sieja tos pačios giliai nuo mūsų paslėptos šaknys, kurių nė vienam valstybės kilmės teoretikui dar nepavyko kaip reikiant atkapstyti.

Kita vertus, palyginti akivaizdu ir tai, kad elito išvaizda, taip sakant, labiausiai priklauso nuo politinės santvarkos. Demokratija ir aristokratija viena kitai prieštarauja, dėl to beveik niekas neabejoja. Taigi tikrasis šiandienos klausimas yra toks: ar egzistuoja konkrečiose valstybėse demokratinis elitas ir jei taip, tai kur, taip sakant, jis gyvena? Manau, kad atsakymas į šį klausimą išryškėja tik apšvietus tautos suvereniteto paslaptį.

Mes prastai ir paviršutiniškai suvokiame tautos suverenitetą. Dažniausiai jį įsivaizduojame kaip nematomą referendumą. Taigi, atsisakome klasikų tvirtinimo, kad suverenitetas nedalomas, ir manome aukščiausią valstybės valdžią esant padalintą į gausybę smulkių dalelių.

Tai, be kita ko, skatina mus būti ir menkai atsakingais piliečiais (kad ir ką kas kalbėtų, niekas nepasikeis, jei visoje toje košėje nebus mano grūdelio). Tinkamai suvokti tautos suverenitetą mums kliudo ir jo kaip neiginio paveikslas. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos tautos suverenitetas mums reiškia „ne“ karaliaus valdžiai.

Tačiau iš tikrųjų tautos suverenitetas nepanaikina ir net „neištirpdo“ karališkos valdžios. Tiksliau yra įsivaizduoti, kad ši valdžia pasidaugina. Jei suverenitetas nedalomas, tai reiškia, kad jo po vienodai priklauso visiems politinės tautos nariams. Ne tarp mūsų nebelieka karalių, o mes kiekvienas tampame karaliumi.

Tai reiškia, kad valstybės likimas, gyvenimas ir „kryptis“ kažkur giliai pačioje esmėje tampa priklausomas nuo kiekvieno iš mūsų kasdienių pasirinkimų.

Tai nėra lengva suprasti, to negali gyvai ir aktyviai suvokti kiekvienas žmogus ir kaip tik dėl to toks suvokimas yra raktas į demokratinį elitą. Elitą šiandien sudaro tie, kas giliai ir aiškiai supranta savo reikšmę valstybėje. Jie žino, kokia neišmatuojama yra karališka atsakomybė. Jie žino, kad privalo nepalikti bombarduojamo Londono kartu su Jurgiu VI ir karaliene Elizabeth, kad privalo patys vesti savo kariuomenę į pergalingą mūšį su Henriku V ar net kopti ant ešafoto su bailoku, bet didvyrio mirtimi mirusiu Liudviku XVI.

Tai nebūtinai reiškia, kad visi šie žmonės taip ir padarytų. Elito gyvenimas visada buvo ir šiandien tebėra skausmingas pareigos priešpastatymas savo galimybėms. Elito kasdienybė yra kraštutinių situacijų apmąstymas, puikiai suprantant, kad daugybė (galbūt, daug laimingesnių) kitų žmonių reikalui esant savo pareigą įvykdytų savaime, intuityviai, negalvodami apie ją ir jos net kaip reikiant nesuvokdami.

Tačiau nepaisant tikrų lemiamų pasirinkimų, kurių daugeliui taip ir netenka padaryti, elitas net ir demokratinėje visuomenėje svarbus pačiu savo egzistavimu. Visos visuomenės gyvena pavyzdžiu. Žmonės arba siekia kažko, kas pranoksta šį pasaulį, arba nori būti panašūs į kitus žmones. Todėl elitas daro įtaką tikrajai politinės tautos reikšmei valstybėje, panašiai, kaip popmuzikantai nulemia madas.

Tokia minčių eiga, žinoma, savaime veda prie vadinamojo pilietinio ugdymo temos. Šiandien, regis, mes vis dar nenustojame puoselėti vilčių apie masių ugdymą ir masių patriotizmą. Tokio ugdymo rezultatas labai abejotinas, nes daugeliui žmonių visai nereikia sąmoningai suvokti savo pareigos, kad ją įvykdytų.

Tai – vienas iš paslaptingiausių tautos suvereniteto paradoksų. Kita vertus, o gal kaip tik dėl to, visokios „pilietinės visuomenės“ iniciatyvos dažniausiai tampa tik lengvu būdu užsidirbti apsukruoliams ir patogiu instrumentu demagogams.

Tai jau pradeda suprasti ne tik patys „pilietinės visuomenės“ piliečiai, bet ir panašius projektus išlaikantys rėmėjai. Siekdama ugdyti elitą, valstybė turi investuoti į filosofiją, istoriją, teologiją ir kitus fundamentinius humanitarinius mokslus, nes tik jie gali padėti ieškančiam žmogui protu atrasti save ir pasaulį.

Bet, beje, gali ir nepadėti, jokios rezultato garantijos čia nėra. Iš esmės tai – vilties investicija, o ne apsipirkimas „elito turguje“. Tačiau, visų pirma, dar prieš pradedant taip mąstyti, reikia nustoti bijoti išskirtinių žmonių. Šios baimės Lietuvai kol kas dar yra sunku nusikratyti.

Taigi, kur, kaip sakoma, yra esmė? Kur gyvena elitas? Žinoma, „mūse“. Bet ne visuose „musyse“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...