captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Protingo konservatoriaus siūlymai Amerikos politikai

Šiomis dienomis Amerika vėl svarsto, ar leistis į naują karą pasauliui gelbėti. Tik ne Rytų Europoje, o arabų kraštuose. Ta proga Jeruzalės, Niujorko ir Vašingtono universitetuose mokslus baigęs politologas, žurnalistas Leonas Hadaras svetainėje „American Conservative“ rašo, jog verta, prisimenant tikrąsias Vietnamo karo pamokas, bandyti jas pritaikyti Irakui.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šiomis dienomis Amerika vėl svarsto, ar leistis į naują karą pasauliui gelbėti. Tik ne Rytų Europoje, o arabų kraštuose. Ta proga Jeruzalės, Niujorko ir Vašingtono universitetuose mokslus baigęs politologas, žurnalistas Leonas Hadaras svetainėje „American Conservative“ rašo, jog verta, prisimenant tikrąsias Vietnamo karo pamokas, bandyti jas pritaikyti Irakui.

Jo esminė tezė ta, jog įsiveržiant su senomis, jau nesėkmę patyrusiomis strategijomis, negalima sukurti tų koalicijų, kurių reikia, kad būtų įveikta karingoji sunitų teroristų organizacija „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje“ (ISIL).

„Atsiminkime tris dalykus, – rašo L. Hadaras. –  Pirma, kad prieš amerikiečių daliniams nusileidus į Eufrato slėnį, Irakas buvo stabili, pasaulietiška šalis, kurioje moterys ir krikščionys turėjo pilietines teises, o kurdai (po pirmojo Persų įlankos karo) – net tam tikrą politinę autonomiją.

Žinoma, būtų buvę geriau, jeigu Saddamas Husseinas būtų buvęs kiek žmoniškesnis, tačiau Vašingtonas su juo galėjo sugyventi.

Antra, Irakas buvo pagrindinė strateginė atsvaros jėga Persų įlankos regione po Irano ir Irako karo, per kurį Vašingtonas užsitikrino, kad nei tas, nei anas neišeis aiškiu laimėtoju. Irakas ir Iranas – tai du žaidėjai, kurių nelabai mėgome. Tačiau šis strateginis patas Persų įlankoje tarnavo Amerikos interesams.

Trečia, Irakas nebuvo sąjūdžio „al Qaeda“ židinys, o juk ne kas kitas kaip „al Qaeda“ atsakinga už 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolius Jungtinėse Valstijose. Iš tiesų, ir interesų, ir ideologijos atžvilgiais, „al Qaeda“ grėsė „Baath“ partijos režimui Bagdade. Trumpai tariant, Vašingtonas ir Bagdadas turėjo bendrą priešą“.

„Žinome, kas tada įvyko. S. Husseino nuvertimas ir Irako užėmimas sugriovė trapų jėgų balansą Persijos įlankoje – ir sustiprino Irano galią. Tai ilgainiui vedė ne tik prie teokratinio režimo Bagdade, sudariusio aljansą su Teheranu, įsigalėjimo, bet ir įžiebė kruviną pilietinį karą tarp sunitų ir šiitų, kuris dabar liejasi per visus Artimuosius Rytus.

Ir neužmirškime Jungtinių Amerikos Valstijų mokamos didžiulės kainos savo žmonių gyvybėmis, turtu, kariniu pajėgumu, diplomatiniu patikimumu“, – rašo Leonas Hadaras, jau visai nekalbant ­– pridurtume mes – apie milžiniškus nuostolius, kuriuos patyrė ir tebepatiria to regiono gyventojai.   

Dabar „al Qaeda“, niekada į Iraką ir Siriją nė kojos įkėlusi prieš amerikiečių invaziją, ima abiejose šalyse stiprėti ir gali netrukus Bagdade perimti valdžią. 

„Irako konfliktas nūnai kelia egzistencinį pavojų Jungtinėms Valstijoms“, taria Johnas McCainas, kuris tą patį argumentą vartojo jau prieš reikalaudamas Amerikos karių įsiveržimo į Iraką. Graikų mitologijos Sizifas buvo pasmerktas amžinai atkartoti tą patį beprasmišką uždavinį: jis rideno akmenį į kalną ir paskui turėjo stebėti, kaip šis vėl nurieda atgalios.

Sizifą rašytojas Albert`as Camus pavaizdavo kaip absurdo simbolį. Betgi  šis rašytojas dar nepažinojo J. McCaino.

J. McCainas taip pat įsitikinęs, kad Amerika būtų galėjusi laimėti Vietnamo karą. Na, galbūt kas žino? Jei taip būtų įvykę, tai Jungtinės Valstijos ir Vietnamas dabar galėtų būti artimi prekybos partneriai, ir Vietnamo vyriausybė būtų mezgusi artimus karinius ryšius su Vašingtonu.

Bet palaukite – argi štai kaip tik dabar ir nevyksta? Argi Jungtinės Valstijos ir Vietnamas bei kitos Pietryčių Azijos šalys nežiūri į Vašingtoną kaip į atsvarą Kinijos karinei ir ekonominei galiai regione? 

Iš tiesų, visai priešingai tiems baisiems scenarijams, kurie buvo piešiami amerikiečiams traukiantis iš Saigono, pasaulis, kokį pažįstame, nesusinaikino, barbarai nenugriovė vartų, raudonieji neperėmė Azijos ir nepavergė likusio pasaulio.

Per atsargią ir sumanią diplomatiją Jungtinės Valstijos ėmėsi žingsnių  išlyginti savo nuostolius ir atkurti savo karinę ir ekonominę jėgą Azijoje. Šių pastangų centre buvo atsivėrimas Kinijai, o tai padėjo pagrindus diplomatijos  ir ūkio bendradarbiavimui šiame regione ir jėgos balanso pertvarkymui Amerikai palankiomis sąlygomis.

Ką jau ką, bet amerikiečių karinis pasitraukimas iš Vietnamo paskatino provakarietiškai nusiteikusias to regiono šalis sustiprinti savo karinį ir ekonominį bendradarbiavimą per naujai įkurtą Pietryčių Azijos tautų organizaciją (ASEAN).

Vietnamas galų gale nuvertė žudikišką Pol Poto vyriausybę, tada pradėjo karą su Kinija 1979, kuris, kaip ir Irako karas su Iranu, neturėjo aiškaus laimėtojo. Tada baigėsi Šaltasis karas, ir Amerika laimėjo!

O tai ir grąžina mus prie Irako ir Artimųjų Rytų. Panašiai kaip po Jungtinių Valstijų pasitraukimo iš Vietnamo, tai, kas dabar laikoma amerikiečių pralaimėjimu, išties galėtų padėti Vašingtonui atkurti savo pozicijas pasaulyje, įskaitant Artimuosius Rytus, jeigu Amerika laikysis tų pačių protingų realistinių politikos nuostatų, kurias tąsyk priėmė buvusios JAV vyriausybės.

Užuot fantazavusios apie naujas intervencijas į Artimuosius Rytus, Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų permąstyti savo poziciją regione ir dalykiškiau kreiptis į Iraną, skatindama ne tik Teheraną, bet ir Ankarą bei Rijadą imtis vadovaujančio vaidmens atnešant stabilumo Irakui bei Sirijai.

Šios trys regioninės galybės – Iranas, Turkija, Saudo Arabija – kartu su Jungtinėmis Valstijomis turi bendrą interesą ne tik neleisti Irakui bei Sirijai dezintegruotis, bet taip pat užtikrinti, kad tie konfliktai netaptų plačios skalės sunitų ir šiitų karu.

Galimybė, kad sąjūdžio „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje“ pajėgos perims Bagdado valdžią visoms minėtoms regiono šalims kelia tiesioginį pavojų ir turėtų jas paskatinti sutelkti savo karines ir diplomatines jėgas tam, kad taip neįvyktų, rašo L. Hadaras.

Amerika turėtų teikti tik netiesioginę paramą.

Sąlygų tokios strategijos evoliucijai sudarymas galėtų vesti prie dabartinės teritorinės padėties išsilaikymo, kartu padedant susiformuoti decentralizuotoms federacijos sistemoms Irake ir Sirijoje, kurios įvairioms etninėms ir religinėms grupėms laiduoti politinę autonomiją.

„Vašingtonas čia gali tik padėti. Jis negali to padaryti iš savęs pats vienas“, – baigė savo straipsnį svetainėje „American Conservative“ politologas L. Hadaras, beje, knygos „Smėlio audra: politikos nesėkmės Artimuosiuose Rytuose“ autorius.

Komentaras skambėjo per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...