captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. E. Donoghue „Kambarys“

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros kritikės Eglės Kačkutės recenziją apie Emmos Donoghue romaną „Kambarys“.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros kritikės Eglės Kačkutės recenziją apie Emmos Donoghue romaną „Kambarys“.

Šiais metais leidykla „Alma litera“ lietuvių kalba išleido Emmos Donoghue romaną „Kambarys“ („Room“) (iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija Jakutienė). 2010 metais romanas įtrauktas į trumpąjį Man Bookerio premijos sąrašą.

Man Bookerio premija įsteigta 1969 metais, jai jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Pagrindis jos tikslas – skatinti kokybiškos literatūros kūrybą, sklaidą ir vartojimą, apdovanojant teisėjų nuomone geriausią metų knygą, parašytą Jungtinės Karalystės, Britų sandraugos arba Airijos Respublikos piliečio.

Premija siekiama didesnio knygų, įtrauktų į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, matomumo ir perkamumo. Man Bookerio premijos teisėjai keičiasi kasmet ir yra įvairių sričių specialistai. Tarkime, šiemet žiuri sudaro laikraščio „Times Literary Supplement“ vyriausiasis redaktorius, du akademikai ir literatūros kritikai, istorikė ir aktorius. Dauguma žiuri narių – patys įvairių žanrų knygų autoriai. Ilgasis Man Bookerio premijos knygų sąrašas paskelbiamas liepos 25 d. ir tradiciškai vasarotojai iš jo renkasi savo atostogų skaitinius. Trumpasis sąrašas skelbiamas visiems grįžus iš atostogų, rugsėjo 11 d., o knyga konkurso nugalėtoja – spalio 16 d.

Jungtinėje Karalystėje beveik kiekvienas išsilavinęs žmogus laiko savo pareiga perskaityti Man Bookerio konkursą laimėjusią knygą, galų gale, tai ir patogumo reikalas. Jungtinėje Karalystėje populiarių vakarienių metu ta knyga – svarbi pokalbių tema. Per metus nemažai žmonių perskaito ir visas trumpojo sąrašo knygas, jos plačiai aptariamos žiniasklaidoje. Jos sulaukia beveik tiek pat dėmesio, kiek ir knyga nugalėtoja.

Grįžtant prie Emmos Donoghue romano „Kambarys“, paminėtina, kad tai septintasis keturiasdešimtmetės Airijoje gimusios, Anglijoje mokslus baigusios ir Kanadoje gyvenančios rašytojos romanas, atnešęs tarptautinį pripažinimą. Romanas laimėjo net penkis literatūros apdovanojimus. Iki tol E. Donoghue kūryba didesnio susidomėjimo sulaukdavo tik akademiniuose sluoksniuose (dažnai atkreipiant dėmesį į motinos įvaizdžio svarbą jos kūryboje) ir lesbiečių skaitytojų rate, mat, net trys jos romanai ir istorinė studija „Moterų aistros: britų lesbiečių kultūra nuo 1688 iki 1801“ („Passions Between Women: British Lesbian Culture 1688–1801“) įtraukti į Lambdos literatūros premijos, skirtos atviros lesbietės knygai, trumpuosius sąrašus, o 2009 metais E. Donoghue romanas „Užantspauduotas laiškas“ („The Sealed Letter“) tą premiją laimėjo.

Romanas „Kambarys“ parašytas iš penkiamečio berniuko Džeiko žiūros taško ir, o tai itin svarbu, jo balsu. Berniukas su mama gyvena mažyčiame kambarėlyje, kuriame yra tualetas, vonia, šaldytuvas, elektrinė viryklė, stalas, dvi kėdės, lova, spinta, lentyna, kilimėlis ir televizorius. Jis niekuomet nebuvo lauke ir miega spintoje, nes kiekvieną vakarą, devintą valandą į kambarį ateina paslaptingas ir baisus Senasis Nikas, kurio Džeikui nevalia matyti ir, svarbiausia, kuriam nevalia matyti Džeiko. Kai berniukui sukanka penkeri, mama jam atskleidžia, kad už kambario taip pat yra pasaulis, kuriame daug įvairių daiktų, kitų kilimėlių, dantų šepetukų, kitų vaikų, ten gyvena mamos mama, Džeiko senelė ir senelis, jo dėdė... Romaną savotiškai įkvėpė, jei taip galima pasakyti, 2008 metais pasaulį sukrėtusi kraupi Josefo Fritzlio, kuris dvidešimt ketveris metus kalino ir prievartavo dukterį savo namo rūsyje bei su ja sugyveno septynis vaikus, šeimos istorija. Šios istorijos motyvais sukurtas ir lietuviškas vaidybinis filmas „Tėve mūsų“ (režisierius ir scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius). Kalbėdama apie kitas romano ištakas Donoghue sako, kad romaną įkvėpė jos pačios motinystė ir senų pasakų apie užrakintas nekaltas mergeles, kurios pagimdo kūdikius, pavyzdžiui Rapunzel, motyvai.

Vienas didžiausių romano „Kambarys“ pasiekimų ir autorės talento įrodymų yra penkiamečio vaiko balso sukūrimas. Vaiko balsas romano originale nuo pradžios iki pabaigos natūralus, įtikinamas, stulbinančiai tikroviškas. Svarbiausia to priežastis romane naudojama gramatika: sintaksė ir leksika. Rašant romaną vyresniajam dviejų rašytojos vaikų, kuriuos augina kartu su gyvenimo drauge akademike Chris Roulston, buvo penkeri. Autorė teigia, kad iš jo pasiskolino daugelį vaiko kalbos pavyzdžių. XXI amžiaus literatūroje romanų iš vaiko žiūros taško netrūksta, tačiau tokių, kurių sintaksė ir leksika atitiktų tikrą penkiamečio kalbos struktūrą, dar neteko skaityti. Lietuvių kalba ši romano kalbos ypatybė gal ir ne taip sėkmingai perteikta.

Kitas, sudėtingesnis, ir jau adekvačiai lietuviškai išreikštas romano aspektas – vaiko pasaulio matymas arba perspektyva. Romane „Kambarys“ mėginama įsivaizduoti ir per dialogą bei vidinį monologą pavaizduoti vaiko, kurio vystymasis sutrikdytas nenormalių augimo sąlygų, pasaulį. Tikriausiai, net nebūtina skaityti žymaus britų pediatro ir psichologo Donaldo Vinnicotto darbų, pakanka populiarių tėvystės vadovėlių, kad atkreiptumėme dėmesį į tai, jog maždaug iki metų kūdikiai save ir motiną (arba kitą auklėtoją) suvokia kaip vieną esybę. Todėl klaustrofobinėmis sąlygomis kambaryje auginamo vaiko sąmonė gali būti laikoma normalaus kūdikio sąmonės atspindžiu. Tokiu principu kuriamas Džeiko pasaulio suvokimas ir kadangi romano logika reikalauja įtvirtinti vaiko santykį su realybe, pirmuosius šešiasdešimt puslapių veiksmas beveik nesivysto ir skaitytoją gali apimti nemaloni klaustrofobinė būsena.

Tiems, kam taip nutinka, siūlau nepasiduoti ir toliau kantriai skaityti iki 57 lietuviškojo knygos leidimo puslapio, kuomet pradedama regzti romano intriga, o nuo 105 puslapio jau sunku nuo jo ir atsiplėšti. Ironiška, kad pirmoji, sunkiausiai skaitoma romano dalis – sėkmingiausia jo atkarpa, nes joje sukuriamas įtikinamas ir stebėtinai motyvuotas mažamečio vaiko psichikos žemėlapis. Vėliau romane, dramatiškai pasikeitus aplinkybėms ir traumuoto vaiko psichikai mėginant apdoroti naują informaciją apie pasaulį, ši struktūra kiek susvyruoja, pasakojimo vientisumui išlaikyti vaikas yra priverstas perraugti savo amžiui būdingo suvokimo ribas ir operuoti sąvokomis bei žodynu, kurie ne visuomet įtikina. Bet kuriuo atveju, šiuo aspektu romanas be galo originalus.

Nepaisant itin sudėtingos romane nagrinėjamos smurto ir seksualinės prievartos temos, jame matome daug šiuolaikinių vakarietiškų vaikų auginimo realijų atspindžių. Tai ir vaikų televizija bei su ja susijusios problemos, apie kurias šiuo metu daug diskutuojama, vaikų maitinimosi įpročiai, žaislų industrijos ir bendros mažamečių vaikų bei jų globėjų santykių nuotrupos. Išskaitomi ir autorės komentarai šių dalykų atžvilgiu. Romane jautriai užfiksuotos kai kurios mažametį vaiką auginačių tėvų būsenos, todėl tai ir įdomi dvidešimt pirmojo amžiaus vaikystės ir tėvystės studija.

Romaną skaitant šiemet, o kartu sekant ir Lietuvoje besivystančią psichologinio ir galimo seksualinio smurto prieš vaiką istoriją, jis įgauna papildomų prasmių. Svarbiausias ir skaudžiausias visų tokio pobūdžio istorijų klausimas yra: ar už suvokimo ir kalbos ribų atsidūrusį smurtą ir po jo sekančią papildomą visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio  padarytą traumą patyręs individas gali tikėtis kada nors gyventi „normalų“, įprastą gyvenimą.

Romane problemiškai svarstoma ir apie normalumo bei nenormalumo santykį, normalumo ribas, interpretacijas šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje. Nežinau, ką liudija tikrų tokių istorijų veikėjų likimai. Romane „Kambarys“ teigiama, kad žmogaus psichika lanksti, prisitaikanti prie iškreipčiausių sąlygų, nuolat kurianti išlikimo, savisaugos mechanizmus. Kai kurie romano kritikai tuo abejoja. Savo ruožtu manau, kad literatūra, tai yra, prasimanymas, ir yra erdvė, kurioje atsiveria realybėje gal ir neįmanomas išeitis. Neatsitiktinai paskutinis romano sakinys: „Ir mes išeiname pro duris.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...