captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką mano jaunimas

Prieš savaitę mokyklose nuskambėjo paskutinis skambutis, per 46 tūkstančius abiturientų įsilieja į „suaugusiųjų“ pasaulį. Ta proga paprašiau sūnaus Antano, kuris netrukus švęs 18-ąjį gimtadienį, pasidalinti mintimis, su kokiu valstybės matymu ateina naujoji karta.

Prieš savaitę mokyklose nuskambėjo paskutinis skambutis, per 46 tūkstančius abiturientų įsilieja į „suaugusiųjų“ pasaulį. Ta proga paprašiau sūnaus Antano, kuris netrukus švęs 18-ąjį gimtadienį, pasidalinti mintimis, su kokiu valstybės matymu ateina naujoji karta.

Manau, kad jo pastebėjimai bus įdomūs ir skaitytojams.

Jis sako, kad dalyvaudamas įvairiuose renginiuose ar diskusijose nuolat išgirsta, kad „jaunimas – Lietuvos ateitis“. Save laikantis patriotu ir bendraudamas su bendraamžiais mato, kad savo valstybės mylėtojų yra pakankamai daug. Bėda ta, kad niekas neklausia, ar jaunimas nori būti Lietuvos ateitimi. Galbūt jiems kur kas patrauklesnė atrodo mintis kurti savo, o ne Lietuvos ateitį.

Kai paklausia draugų, kur jie planuoja studijuoti ar ką veikti gyvenime, neretai sulaukia atsakymo: „Bet ką, tik ne Lietuvoje“. Kodėl? Paprasčiausias atsakymas – čia nėra jokių perspektyvų, dideli mokesčiai, mažos algos ir t. t.

Politikams rūpi tik savas kūnas ir kailis, viena Vyriausybė keičia kitą, spjaudama ant visko, ką ankstesnioji buvo padariusi. Logiką ir principus nurungia bėgimas paskui reitingus, ypač prieš artėjančius rinkimus. Tai puikiai iliustruoja Garliavos istorija, nuo kurios jau koktu darosi. Nemalonu vaikiui matyti visuomenės šviesuolius, stovinčius prie prezidentūros su uždegtomis žvakutėmis rankose, liūdna žiūrėti, kaip manipuliuojama ir leidžiama būti manipuliuojamais.

„Duonos ir žaidimų“ – turbūt paskui tokį šūkį į rinkimus eina dauguma rinkėjų, nėra išimtis ir jaunimas. Svarbiausi troškimai – kad padidintų algas, pagerintų švietimą ir sumažintų mokesčius, o po mūsų – nors ir tvanas.

O politikai dažniausiai kalba apie energetinę nepriklausomybę, pensijas arba „Snorą“, jaunimo problemos, jų „duona ir žaidimai“ būna nustumti kur nors tolėliau. Tiesą pasakius – be reikalo, potencialių rinkėjų tarp jaunimo susirasti labai lengva. Jauni žmonės yra viena masių dalių, kurias lengva paveikti. Kadangi didelė jos dalis nelabai domisi tuo, kas vyksta viešojoje erdvėje, ir neturi suvokimo apie politiką, ji gali praryti kiekvieną rinkimų pažadą. Sūnus sako pažįstas bendraamžių, kuriuos balsuoti suviliojo vieno asmens pažadai apie 6,4 tūkst. litų vidutinį atlyginimą Vilniuje, kada nors ateityje.

Kad jaunimas netaptų dar viena pilkos masės dalimi, į jį reikia investuoti ir ugdyti analitinį mąstymą. Tik taip galima kovoti ir su didžiausia blogybe – abejingumu.

„Rytoj egzaminas? Nesvarbu, perlaikyt gi galima“. Dėstytojui irgi nesvarbu, tik kad skolų semestro pabaigoje nebūtų.

Kaip tą pakeisti, Antanas teigia nežinąs, tačiau siūlytų politikams energiją nukreipti ne į tarpusavio pjautynes, o bandyti ugdyti tai, ką jie vadina Lietuvos ateitimi.

Anot jo, banali tiesa – Lietuva nėra turtinga savo gamtos ištekliais, todėl verčiau investuoti į žmones. Deja, atrodo, kad vis bandom ieškoti aukso Neries upėje ir norim per vieną naktį tapti milijonieriais, užuot kasdien dėję pastangų pasiekti savo tikslą.  

Aštuoniolikmetis sako neteigiąs, kad visi jauni žmonės netiki Lietuva ir jos ateitimi, tačiau tikrai didelė dalis visgi mano, kad Lietuvoje perspektyvų yra labai mažai. Todėl politikai, norintys, kad būtent jaunoji karta būtų valstybės ateitis, turi tuo susirūpinti šiandien.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close