captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nykstantys laiškai

Kada paskutinį kartą rašėte arba gavote ranka rašytą laišką? Dažnas, išgirdęs šį klausimą, ilgėliau susimąstys ir greičiausiai negalės iš karto atsakyti. „Tyto albos“ išleista Lietuvoje gimusios, Australijoje dailės studijas baigusios, ten pradėjusios kurti ir 1991 metais Anapilin išėjusios dailininkės Akvilės Zavišaitės laiškų mamai, močiutei, tėvui, pusseserėms, draugams knyga priminė apie naujųjų technologijų baigiamus išguiti ranka rašytus laiškus. 

Kada paskutinį kartą rašėte arba gavote ranka rašytą laišką? Dažnas, išgirdęs šį klausimą, ilgėliau susimąstys ir greičiausiai negalės iš karto atsakyti.

 „Tyto albos“ išleista Lietuvoje gimusios, Australijoje dailės studijas baigusios, ten pradėjusios kurti ir 1991 metais Anapilin išėjusios dailininkės Akvilės Zavišaitės laiškų mamai, močiutei, tėvui, pusseserėms, draugams knyga priminė apie naujųjų technologijų baigiamus išguiti ranka rašytus laiškus.

Storą, beveik 500 puslapių, knygą „Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ sukrimtau greitai, su godžiu pavydu. Koks pasaulis atsiveria juos skaitant! Akivaizdu, kad A. Zavišaitė paveldėjo senelio rašytojo Juozo Baltušio talentą. Skaitydama juos taip ir matai, kuo ir kaip gyveno Akvilė, kaip vertino žmones ir pasaulį, kokį humorą ir išmintį skleidė. Man jos laiškai ne prastesni už ją išgarsinusius piešinius.

Perskaičius A. Zavišaitės laiškus užklupo jausmas, kad kartu su ranka rašytais laiškais nyksta ir nuoširdus, atviras bendravimas. Tai, ką gali sudėti į laišką, netilps nei trumpoje telefono žinutėje,  nei atvirlaiškyje. Apie kai kuriuos dalykus lengviau rašyti nei kalbėti. Juk kartais norisi mintis išdėstyti ramiai, be pertraukimo ir ne vietoje užduodamų klausimų. Laiškai – tarsi sielos veidrodis, atspindintis jos virpesius, o rašysena atskleidžia charakterio savybes. Parašytą laišką gali suplėšyti, gali užantspauduoti ir nusiųsti adresatui tik tada, kai pašauks mirtis.

Rusijos poetas Aleksandras Puškinas pusdienį praleisdavo skaitydamas ir rašydamas laiškus. Ko verti Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškai žmonai  Sofijai! Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II iki šiol rašo laiškus savo vyrui Phillipui. Manau, kad ranka ji dėsto tai, ko nenorėtų pasakyti į akis. Jungtinėje Karalystėje įprasta raštu mandagiai sakyti tai, kas nepatinka. Prisimenu, kai studijavau Anglijoje, studentų bendrabutyje po užsitęsusių  vakarėlių rytais rasdavome gretimų namų gyventojų laiškus su prašymu gerbti jų ramybę. Lietuvoje kaimynai tokiais atvejais dažniausiai garsiai beldžia į duris ar radiatorius... Dar gali išgirsti slaviškų žodžių...

Pastaruoju metu žmonės bendrauja SMS žinutėmis, rašo be lietuviškų raidžių. Taip gimsta nauja supaprastinta kalba. Jaunuoliai, priklausomi nuo interneto, sunkiai ištveria kelias valandas nepranešę savo minčių „Facebook“. Viskas atvira, nėra nei paslapčių, nei poteksčių.

Jaunas žmogus, pamatęs, kad gauni ranka rašytą sveikinimą ar laišką, stebisi. Klausia: kodėl netaupote nei pinigų, nei laiko? Tačiau laukimas – irgi svarbi žmonių bendravimo  dalis. Koks jausmas apima gavus specialiai tau rašytą laišką! Žinai, kad būtent tau jį rašė, vėliau siuntė. Kadaise  laiškus vežimais vežė ar laivais plukdė. Gauti laišką būdavo didžiulė šventė. Turbūt ne atsitiktinai žmogus, atnešęs jį adresatui, prašydavo pašokti.

Pereidami į interneto ir elektroninių laiškų erdvę netenkame sunkiai apčiuopiamų saitų, tik dviem žmonėms suvokiamo artumo. Nelieka tokio bendravimo ženklų. Vienetinių ir nepakartojamų draugystės ir atvirumo akimirkų. 

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...