captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaivorykštės sindromas, arba Valdančiųjų gelbėjimas – opozicijos reikalas

Atrodo, kad dvi didžiausios opozicinės partijos – darbiečiai ir socialdemokratai stengiasi padėti valdančiajai Tėvynės sąjungai po rinkimų išlikti valdžioje. Darbiečiai viešai kritikuoja konservatorius-krikdemus, bet užkulisiuose su jais bičiuliaujasi. Socialdemokratai – atvirkščiai.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Atrodo, kad dvi didžiausios opozicinės partijos – darbiečiai ir socialdemokratai stengiasi padėti valdančiajai Tėvynės sąjungai po rinkimų išlikti valdžioje. Darbiečiai viešai kritikuoja konservatorius-krikdemus, bet užkulisiuose su jais bičiuliaujasi. Socialdemokratai – atvirkščiai: už akių nuoširdžiai pripažįsta, kad jiems koalicija su Tėvynės sąjunga būtų nenormalus ir nenaudingas dalykas, bet viešumoje veikia taip, lyg būtų nusprendę tapti konservatorių bendražygiais.

Darbo partija atsirado 2003-ųjų pabaigoje kaip išskirtinė alternatyva konservatoriams ir socialdemokratams. Jos lyderis Viktoras Uspaskichas garsiai skelbė, kad dėl visų šalies negerovių kalčiausios yra LSDP ir TS-LKD, ir kad šioms dviem partijoms nebegalima leisti valdyti. Dabar darbiečiams jau neberūpi, ką jie kalbėjo prieš aštuonerius metus: jiems tinka ir koalicija su Tėvynės sąjunga, ir koalicija su LSDP.

Klausimas V. Uspaskicho gerbėjams: jei Darbo partija buvo sukurta tam, kad nutrauktų konservatorių ir socdemų valdymą, tai kuriems galams balsuoti už ją tada, kai ji kaip tik ketina padėti valdyti arba konservatoriams, arba LSDP? Kaip ir nuo ko mus gelbės Darbo partijos „gelbėtojai“, jei darbiečiai bičiuliškai šnabždasi su konservatoriais apie tai, kaip drauge perims valdžią sostinėje ir skelbia apie ketinimus po rinkimų bendradarbiauti su socialdemokratais?

V. Uspaskichas mėgsta sakyti, kad Darbo partija tesės savo pažadus, jei piliečiai suteiks jai valdžią. Bet juk akivaizdu, kad darbiečiams teks sudaryti koaliciją su kuria nors iš didesniųjų frakcijų Seime (ir vis tiek, matyt, pritrūks iki daugumos). Todėl visi postringavimai apie tai, kaip darbiečiai gerins žmonių gyvenimą, tėra neįpareigojantys žodžiai, kuriuos po rinkimų bus galima nurašyti: „Mums neleido įgyvendinti pažadų, nes neturėjome Seime daugumos“.

Šiaip ar taip, Darbo partija taikosi prie politinės konjunktūros, kaip įmanydama, o tai, kad mulkina savo elektoratą, problemų jai beveik nekelia – juk vargu ar didelė to elektorato dalis apskritai susigaudo, kas vyksta. LSDP padėtis šiuo atžvilgiu – visai kitokia: jei rinkėjai, balsuosiantys už LSDP kaip geriausią alternatyvą esamai valdžiai, pamatys politinėje padangėje vadinamąją vaivorykštę, tai jų nusivylimas gali atimti iš socialdemokratų nemenką dalį jų dabartinio populiarumo.

Kad ir kaip būtų keista, LSDP rinkimų kampanija atrodo kone specialiai pritaikyta būsimai vaivorykštės koalicijai. Kai kurie socdemų laikysenos epizodai ir ypač jų principinė nuostata – „kalbėti apie pozityvą, vengti negatyvo“ – duoda daugiau naudos konservatoriams negu patiems socialdemokratams.

LSDP politikai, atsakingi už rinkimų kampaniją ir viešuosius ryšius – pirmiausiai rinkimų štabo vadovas Juozas Olekas ir viešųjų ryšių patarėjai – arba daro sunkiai paaiškinamas politinės komunikacijos klaidas, arba tiesiog nenori, kad Algirdo Butkevičiaus vadovaujama partija „per gerai“ pasirodytų rinkimuose (motyvai gali būti įvairūs, bet juk ne paslaptis, kas norėtų perimti partijos vairą).

 Tik nepaaiškinama fantazija arba neviešinamas galios žaidimų tikslas galėjo lemti, kad socialdemokratai, užuot pabrėžę visą kadenciją išbuvusios vyriausybės (pirmą kartą po 1990-ųjų!) klaidas ir kovoję su valdančiaisiais taip, kaip dera kovoti ringe su pajėgiausiu priešininku, elgiasi per rinkimų kampaniją kaip pūkuoti kačiukai, prašantys, kad rinkėjai juos paglostytų ir paniurkytų už stropų programos nuostatų perpasakojimą.

Mažai kam tas propagandinis pozityvas rūpi. Rinkimų kovoje reikia kautis, užuot vien svajingai pasakojus, kas bus, jei laimėsi. Žinoma, reikalingas ir pozityvas, tačiau kai per rinkimų kampaniją imi elgtis taip, lyg skubėtum atsiskaityti rinkėjui, ką „gero“ sugalvojai prieš pat rinkimus, imi atrodyti kaip studentas, per naktį pasiruošęs egzaminui.

Partijų „egzaminavimo“ metafora apskritai klaidina: rinkimai pirmiausiai yra ne egzaminas, o parodomoji kova su varžovais. Savo ruožtu LSDP viešųjų ryšių patarėjai, regis, sukūrė partijai ne stipraus kovotojo, o diplominį darbą tik ką parašiusio studenčioko įvaizdį.

Jei visa tai neliudija politinės komunikacijos klystkelio, tai bene vienintelis galimas socialdemokratų švelnumo paaiškinimas – nenoras pateikti savęs kaip griežtų TS-LKD politikos oponentų. Tikriems priešininkams linkima pralaimėjimo, o LSDP konservatoriams pralaimėjimo, regis, nelinki – bent jau tokį įspūdį leidžia susidaryti vykstanti rinkimų kampanija. Tuo metu draugiškas Vytauto Lansbergio ir Česlovo Juršėno pasišnekučiavimas per TV stačiai bylote bylojo: vaivorykštė – ne tik galima, bet ir pageidautina.

Iš kur sklinda vaivorykštinės nuotaikos? Matyt, abejose partijose yra norinčių suporuoti socialdemokratus su konservatoriais, kaip Kirkilo-Kubiliaus („2K“) laikais. Galbūt esama ir įtakos grupių anapus partinės politikos, besistengiančių, kad LSDP ir TS-LKD susitartų. Galiausiai būtų keista neprisiminti, kad ir Č. Juršėnas, ir V. Landsbergis palaiko gerus asmeninius ryšius su mūsų valstybės vadove. Tad jų „vaivorykštinis“ pokalbis per TV galėjo turėti... na, sakykime, virtualų, bet esminį dalyvį už kadro.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...