captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Kaip greitai Europa pamirš Rusijos veiksmus?

Rusijos veiksmai Ukrainoje – ciniškas, bet, Vladimiro Putino supratimu, vienintelis dar įmanomas atsakas į kelis dešimtmečius besiklostančias regionines vystymosi tendencijas.
V. Putinas, AFP/Scanpix nuotr.
V. Putinas, AFP/Scanpix nuotr.

Rusijos veiksmai Ukrainoje – ciniškas, bet, Vladimiro Putino supratimu, vienintelis dar įmanomas atsakas į kelis dešimtmečius besiklostančias regionines vystymosi tendencijas.

Vykstančių pokyčių kryptis – aiški. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos įtaka pasaulyje gerokai sumenko, iš supervalstybės, kuri, nors ekonomiškai trapi, gebėjo paveikti procesus įvairiuose pasaulio taškuose, ji virto branduolinį ginklą turinčia autokratiška energetinių žaliavų šalimi su sparčiai siaurėjančia įtakos zona.

Juk Baltijos valstybės, Lenkija, taip pat kitos Rytų Europos šalys tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Ukraina, net ir valdant Maskvos palaikomam Viktorui Janukovyčiui, buvo atsidūrusi per žingsnį nuo Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga. Kijevas kartu su Moldova ir Gruzija tikisi parašus ant šios sutarties sudėti jau birželio pabaigoje ir tokiu būdu galutinai atmesti Kremliaus diriguojamą mažąją ES alternatyvą – Eurazijos Sąjungą.

Todėl Ukrainos reikšmė yra ir simbolinė: ji ne tik įsikūrusi pačioje Rusijos pašonėje su bendra daugiau nei dviejų tūkstančių kilometrų siena, bet ir yra septinta pagal dydį Europos valstybė, be kurios, kaip kadaise teigė Zbigniewas Brzezinskis, Rusija niekada netaps Eurazijos imperija. Todėl nenuostabu, kad Rusija ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, jog ši neišsprūstų iš rankų. Siekiant šio tikslo pasitelkta kadaise jau išbandyta keturių žingsnių strategija.

Pirma, Rusija įvertino padėtį kaip vertą jėgos panaudojimo, tuo pačiu ignoruojant kritišką tarptautinės bendruomenės reakciją. Antra, bent iš dalies buvo pasiektas išsikeltas tikslas – pristabdyta Ukrainos integracija į Vakarų struktūras: dėl nekontroliuojamos dalies teritorijos, t.y., Krymo, Ukraina ilgam prarado galimybes stoti į NATO. Nors Asociacijos sutartis su ES veikiausiai bus sudaryta, europiečiai dar atsargiau žvelgia į šalį, kuri yra Rusijos karinių interesų ribose. Be to, dar nėra aišku, kaip šalį paveiks planuojama decentralizacija, kurios planavime neabejotinai aktyviai dalyvaus didžioji Rytų kaimynė.

Trečia, pasiekus bent pirminius tikslus, Rusija, atrodo, sutinka su deeskalacija – tikslu, kurį esminiu įvardija Vakarų valstybės. Pastaruoju metu Kremlius noriai kalba apie tarptautines derybas, pripažįsta prezidentą Petro Poroshenką, mažiau artikuliuotai reiškia paramą separatistams Rytų Ukrainoje.

Ir, galiausiai, priartėjama prie ketvirto žingsnio: rimstant aistroms Rusija siekia kuo greičiau normalizuoti santykius su kitomis valstybėmis bei išvengti dėl ekonominių bei politinių sankcijų tenkančių kaštų.

Šie žingsniai jau buvo pakankamai sėkmingai įgyvendinti Gruzijoje 2008 metais. Tuo metu, kai NATO plėtros planai į Gruziją buvo pristabdyti, Rusija pademonstravo galią ir nužygiavo kone iki Tbilisio. Angela Merkel vadino tai „neproporcingu“ veikimu, Baltijos šalys ir Lenkija pasmerkė kaip agresiją prieš suverenią valstybę, tačiau po to, kai kariuomenės judėjimas sustojo, santykiai greitai normalizavosi.

Nors Rusija nevykdė Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy suderėto plano, neatitraukė dalinių iš dalies užimtų teritorijų, ES dar 2008 metais atnaujino konflikto metu įšaldytas derybas dėl strateginės partnerystės susitarimo. Kitaip tariant, nepaisant tarptautinės normoms prieštaraujančių veiksmų, Rusija per kelis mėnesius sugrįžo į elitinių valstybių klubą kaip visateisė narė.

Šiandieninė situacija yra tarp trečio ir ketvirto žingsnio. Tik nuo Vakarų valstybių priklausys, ar Rusijos veiksmai bus ir vėl interpretuoti lengvabūdiškai, o santykių normalizavimasis įvyks nekeliant atitinkamų sąlygų.

Visų pirma, Rusijai negali būti suteikta neformali veto teisė dėl nepriklausomų posovietinių valstybių ateities: jei Rusijos agresija reikš Vakarų atsitraukimą, tuomet kartu bus pripažįstama Rusijos teisė jėgos būdu priimti strateginius regiono valstybių sprendimus. Antra, rytinės NATO valstybės turi tapti pilnavertėmis aljanso narėmis su peržiūrėtais kolektyvinės gynybos planais bei pakankama gynybos infrastruktūra.

Galiausiai, Europa turi išnaudoti kilusį ažiotažą ir sumažinti Rusijos energetinę įtaką kurdama bendrą dujų įsigijimo agentūrą, taip pat stiprindama alternatyvių energetikos šaltinių naudojimą, pavyzdžiui, skalūnines dujas iš JAV, Norvegijos ir kitų šalių. Tai – minimalios sąlygos, kurios neleis kurti visai Europos saugumo sistemai grėsmę keliančio precedento.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...