captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl JAV tylėjo apie Katynę?

Jungtinės Amerikos Valstijos rugsėjo 10 dieną išslaptino šimtus dokumentų puslapių, iš kurių matyti, jog Franklino Roosevelto administracija žinojo apie tūkstančių lenkų kariškių bei civilių žudynes Katynėje, ir kad jas įvykdė ne SS, o NKVD Stalino įsakymu.  
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Jungtinės Amerikos Valstijos rugsėjo 10 dieną išslaptino šimtus dokumentų puslapių, iš kurių matyti, jog Franklino Roosevelto administracija žinojo apie tūkstančių lenkų kariškių bei civilių žudynes Katynėje, ir kad jas įvykdė ne SS, o NKVD Stalino įsakymu.

1943-iųjų gegužę vokiečiai į Katynės mišką, esantį netoli Smolensko, atvežė du į nelaisvę patekusius JAV karininkus: kapitoną Donaldą Stewartą ir pulkininką leitenantą John H. Van Vlietą. Vokiečiai parodė jiems vietą, kurioje, jų tvirtinimu, užkasti tūkstančiai lenkų karininkų, kuriuos sušaudė NKVD 1940 metų pavasarį, palaikai.

Abu karininkai, užkietėję antinacistai, iš pradžių nenorėjo tuo patikėti, manydami, kad taip vokiečiai stengiasi įvaryti pleištą tarp sąjungininkų: amerikiečių, anglų ir sovietų. Vis dėlto tai, ką jie pamatė, įtikino, jog tai ne propagandinis nacių triukas. Sušaudytų žmonių kūnų suirimo būklė akivaizdžiai liudijo, kad šie žmonės buvo sušaudyti dar iki vokiečiams užimant Smolenską. Naujos uniformos ir batai, laiškai lenkų kalba, dienoraščių fragmentai, žetonai, laikraščių likučiai – nė vieno iš jų nebuvo galima datuoti vėliau nei 1940-ųjų vasara.

Amerikiečių belaisviai turėjo slaptą ryšio kanalą, kuriuo perduodavo žvalgybinę informaciją savo vadovybei ir sulaukdavo iš pastarosios instrukcijų dėl pabėgimo iš lagerio. Stewartas ir Van Vlietas išsiuntė užšifruotą pranešimą apie masinius palaidojimus Katynėje. Vis dėlto, netgi turėdamas tikslius duomenis apie įvykį, Rooseveltas nepanoro komplikuoti santykių su Stalinu, ir ši informacija, karo metu nebuvo paskelbta.

Netgi po Vokietijos kapituliacijos, nenorėdama didinti įtampos „Šaltajame kare“, JAV vyriausybė nuslėpė šią informaciją nuo plačiosios visuomenės, nekalbant jau apie kokius nors kaltinimus Sovietų Sąjungai. Tiesa, 1951 metais Donaldas Stewartas dalyvavo Kongrese metus užtrukusiuose specialiuose klausymuose, skirtuose šiai tragedijai. Jiems pasibaigus, Kongresas savo pareiškime Katynę įvardijo kaip „vieną iš didžiausių piktadarybių žmonijos istorijoje“. Kongreso nariai nutarė nekaltinti Baltųjų rūmų už tai, kad jie nepaskelbė šio slapto pranešimo, motyvuodami ypatingomis karo meto sąlygomis, tačiau vyriausybei rekomendavo iškelti Sovietų Sąjungai bylą tarptautiniame tribunole. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Galą šiai istorijai padarė Michailas Gorbačiovas, kuris 1990 metais atsiprašė Varšuvos ir galų gale pripažino, kad 22 tūkstančius lenkų karininkų ir kitų visuomenės veikėjų nužudė Stalino NKVD, o ne SS.

Lenkai žinojo apie Katynę, žinojo, kas yra Stalinas, Associated Press sakė amerikiečių istorikas Allenas Polas, ir jeigu Rooseveltas nebūtų uždraudęs skelbti informaciją apie Katynę, apie ją būtų sužinojusi visi amerikiečiai. Galbūt tai būtų privertę šalies administraciją būti principingesnei bendraujant su Sovietų Sąjunga, o Lenkija būtų išvengusi paruošto jai likimo.

Kitas amerikiečių istorikas iš Arizonos universiteto, profesorius Markas fon Hagenas sako, jog tai nebuvo vienintelis atvejis, kai karo realijos privertė Ruzveltą nuslėpti tiesą nuo amerikiečių tautos. Pavyzdžiui, kalbant apie nacių mirties stovyklas. Buvo manoma, kad geležinkelių, vedančių į tas stovyklas, bombardavimas atitrauktų karines jėgas ir taip pavėlintų galutinę pergalę prieš Vokietiją. Taigi buvo nuspręsta „nedrumsti vandens“ ir amerikiečiams nepranešti apie tose stovyklose vykdomas baisybes. Savo ruožtu informacija apie Katynę, Roosevelto nuomone, galėjo sukelti koordinacinių sunkumų tarp amerikiečių ir sovietų kariškių, vykdančių operacijas prieš Vokietiją ir Japoniją. Po karo, istoriko nuomone, tiesa buvo nuslėpta dėl nestabilios politinės situacijos Vokietijoje. Pasak M. fon Hageno, Vokietijoje ultranacionalistinės nuotaikos tuomet  tebuvo labai stiprios, ir Vašingtonas nenorėjo jų dar labiau aitrinti, atvirai solidarizuodamasis su nacių tvirtinimais, kad Katynės žudynes surengė ne Hitleris, o Stalinas.

Amerikiečių pilietis Francas Hercogas, Katynėje praradęs tėvą, jau po M. Gorbačiovo pareiškimo 1990-aisiais tris kartus kreipėsi į JAV vyriausybę, reikalaudamas atsiprašymo. Ir visus tris kartus sulaukė neigiamo atsakymo. Valstybės departamentas motyvavo akivaizdžių įrodymų trūkumu. Tačiau Francas Hercogas įsitikinęs, jog „akivaizdžių įrodymų trūkumas – ne tas pat, kas nenoras jų ieškoti. Manau, kad vyriausybė nenorėjo jų ieškoti, nes jie jai buvo nepatogūs“, – sakė jis.

Pagal www.svobodanews.ru informaciją parengė Zigmas Vitkus

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...