captcha

Jūsų klausimas priimtas

Patalkių vakarėliai

Senoviniame kaime rudeniop ir šiokiadieniais tai šen, tai ten pasigirsdavo smagi daina, smuiko ir armonikos garsai. Tai patalkiai, darbų nuobaigos, žemaičiuose vadinti zuore arba pašuokiu. Būta kaime darbų, kuriuos reikia atlikti labai spėriai, vienu ypu. Tarkime, nurinkti atartas bulves, kad jų šalnos nepagriebtų. Linus taip pat gerai būtų per dieną kitą nurauti, – bus geresnis, vienodesnis pluoštas. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Senoviniame kaime rudeniop ir šiokiadieniais tai šen, tai ten pasigirsdavo smagi daina, smuiko ir armonikos garsai. Tai patalkiai, darbų nuobaigos, žemaičiuose vadinti zuore arba pašuokiu. Būta kaime darbų, kuriuos reikia atlikti labai spėriai, vienu ypu. Tarkime, nurinkti atartas bulves, kad jų šalnos nepagriebtų. Linus taip pat gerai būtų per dieną kitą nurauti, – bus geresnis, vienodesnis pluoštas. O giedresnio oro rudenį taip striuka…

Tad ūkininkai kviesdavosi talkininkus: gimines, kaimynus. Štai žemaičiuose buvo priimta į talką iš vienkiemių atvažiuoti visu būriu. Atrieda pilnas vežimas – šeimininkai, darbininkai ir vaikai. Bernai ir mergos – dirbti, šeimininkai – pasisvečiuoti, vaikai – pasižaisti.

Patalkių vakarėlių tradicija suburdavo kaimo bendruomenę. O ir darbas kažkaip spėriau eidavosi žinant, kad laukia vaišės ir linksmybės. Ypač mielai į talką rinkdavosi jaunimas, – bus progų ir pašokti, ir pabendrauti. Gal ir meilų žodelį patinkančiai merginai į ausį pakuždėti… Marijampolės apylinkėse talkininkai net ir naktį, mėnulio pilnačiai šviečiant, samdinių linus raudavę. Tik baravedei tada sunkiau tiesią liniją išlaikyti. O iškraipys – kitos rovėjos juoksis, kad kreivą vyrą gausianti.

Pabaigus linų lauką rauti, barvedę papuošdavo iš linų ir gėlių nupintu vainiku. O šeimininkui nešdavo pabaigtuvių pėdelį. Įteikdavo su gražiaisiais palinkėjimais: „Išausk drobelių, plonų kaip šie lineliai, išleisk dukrelę už gero darbininkėlio“. Padėkojęs šeimininkas išvesdavo baravedę pirmajam patalkių šokiui. Tada sodindavo ją už vaišių stalo pačioje garbingiausioje vietoje – krikštasuolėn.

Kokios būtų linksmybės be vaikinų? Tad į patalkius būdavo kviečiami ir būsimų darbų talkininkai – linų merkėjai ir karšėjai. Kai kuriose Lietuvos vietose tie vakarėliai būdavę visai atviri – dirbai, nedirbai, vis tiek gali užeiti panorėjęs. O ten muzika, pokštai, juokas ir klegesys! Vaikinai prisėlinę stengdavosi baravedei vainiką nuo galvos nutraukti. O toji atsargi, be to – merginų ginama; o jų daina – pašaipi: „Jūs berniokai išsižioję, vainikėlį pražiopsojot!“ Tie nelikdavo skolingi, užtraukdavo savo talalušką: „Baravedė be vainiko, ištekės už kokio plikio“. Taigi pabaigtuvių vainikui, kaip ir Joninių vainikėliui, jaunimo žaidimuose būdavo suteikiama skaistybės simbolio prasmė. Šiaurės Lietuvoje rovėjos į patalkių vaišes atsinešdavo tokią supintą puokštę, vadintą „štoberiu“. Į jos vidų paslėpdavo pikdagį. Ta puokšte baravedė erzindavo bernus: pabandys atimti – spygliai susmigs į delną.

Apskritai patalkių vakarėliams būdingos užuominos į vedybas. Tai tarsi kokia įžanga į rudens piršlybų ir vestuvių metą. O jau ten kiek visko būta! Ir dainų, ir išmonių, ir labai giliai išjaustų dalykų. Gaila, kad šiandien visa tai tėra medžiaga etninės kultūros specialistų tyrinėjimams. Nebeliko Lietuvoje ir linų laukų, taip glosčiusių akį vasaromis savo mėlynumu.

Mūsų gyvenime senoviškasis šventinių papročių lobynas visai retai bepraveriamas... Štai kodėl labai nudžiugino žinia apie praeitą šeštadienį šalia Žagarės, Joniškio rajone, rengiamą bendruomenių šventę. Tai buvo tarsi rudeniniai patalkiai, tačiau pavadinti Kleckų švente. Mat tik šiose apylinkėse gyvavo tokia šeimininkių išmonė – ruginių miltų virtiniai, vietine tarme – kleckai.

Ir išties: prie Žvelgaičio ežero gražiai įrengtoje poilsiavietėje garavo daugybė puodų. Jau trečią kartą rengiama ši šventė sukvietė nemažą būrį kaimo bendruomenių bei organizacijų iš Joniškio ir Akmenės rajonų. Šeimininkės čia pat ant stalų minkė tešlą, raitė virtinius (tarmiškai: virtienius) su pačiais įvairiausiais įdarais: varške, mėsa, bulvių tarkiais, paukštiena. Ir saldžius: su morkų, obuolių įdarais, medumi užpiltus.

Kirnaičių kaimo patiekalas – mažučiukai, vieno dviejų kąsnių virtinukai su varške, užpilti kisieliumi ir plakta grietinėle. Smalsaujant apie skanybės paslaptis, galima buvo sužinoti, dar ir kokios žolelės įdaran dedamos. Viskas prie šventinių stalų buvo taip gardu ir įdomu, kad niekas iš dalyvių ar svečių nepasigedo stipresnio gėrimo, juolab nebuvo jo padauginusių... Vyko įvairūs konkursai, skambėjo nuotaikinga tautinė ir populiarioji muzika bei dainos. Taip senosios patalkių tradicijos buvo supintos su vietiniu kulinariniu paveldu, – gražus pavyzdys palaikant mūsų tautinės kultūros gyvastį.

Šventės sumanytojai ir šeimininkai – tai Žiurių kaimo bendruomenė, vadovaujama pirmininko Arūno Činčio. Belieka pasigirti, kad ir aš ten buvau, kleckus ir kaimo „pivoriaus“ miežinį ragavau. Tik kirba mintis: ar atsiras rajone kavinė, restoranas, kuris šias vietinių šeimininkių gardybes įdėtų į savo nuolatinį valgiaraštį? Turėdami tokį turtingą ir labai sveikatai naudingų valgių paveldą, ar ir toliau būsime šašlykų, kebabų bei picų provincija?   

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...