captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. H. Jacobsono „Finklerio klausimas“

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome vertėjo ir literatūros kritiko Laimanto Jonušio recenziją apie Bookerio premija įvertintą Howardo Jacobsono romaną „Finklerio klausimas“. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome vertėjo ir literatūros kritiko Laimanto Jonušio recenziją apie Bookerio premija įvertintą Howardo Jacobsono romaną „Finklerio klausimas“.

„[…] galbūt geriau, pasvėrus netektis, apskritai laimės nepažinti? Geriau nugyventi gyvenimą laukiant to, kas niekada nepasirodys, nes taip teks mažiau liūdėti?“ Štai tokia pesimistine prielaida romane prabyla vienas iš trijų pagrindinių veikėjų Džiuljenas Treslou, – artėjant penkiasdešimtmečiui, šio nevykėlio romantiko viengungio nueitas gyvenimo kelias neatrodo džiuginantis: virtinė romanų su moterimis baigėsi tuo, kad jis turi du nemylimus ir nemylinčius sūnus, nes abi būsimos motinos „jį paliko dar prieš sužinodamos, kad laukiasi“.

Kas kita jo draugas nuo mokyklos laikų Semuelis Finkleris – visuomenėje madingas filosofijos populiarintojas ir televizijos žvaigždė, gyvenantis gražioje šeimoje su gražia žmona, kuriai, deja, ne paslaptis, kad vyras kartkarčiais turi ir meilužę.

Ir štai kaip H. Jacobsono romane apibūdinami šių dviejų personažų skirtingi santykiai su moterimis Treslou požiūriu:

Treslou ne Finkleris. Jis negalėjo pamesti galvos dėl daugiau nei vienos moters vienu metu. Jo meilė buvo pernelyg atsidavusi. Bet jis visada žinojo, kada bus paliktas, todėl mokėjo, kai tik galėjo, greitai pasiruošti mylėti atsidavęs iš naujo. Dėl to kartais seni ir nauji jausmai trumpai persidengdavo. Jis iš principo to neminėdavo nė vienai iš persidengusiųjų – nei dar nespėjusiai jo palikti, nei dar neužėmusiai pastarosios vietos. Jo manymu, moterys ir taip buvo užtektinai įskaudintos, kam jas dar labiau skaudinti. Šiuo požiūriu Treslou manė taip pat esąs kitoks nei Finkleris, kuris aiškiai nesivargino slėpti meilužės nuo žmonos. Treslou pavydėjo Finkleriui meilužių, bet suvokė, kad jam pačiam jos nepasiekiamos. Treslou nepasiekiamos net žmonos. Geriausia, ką jam pavyko gauti, buvo merginos, bet išlaikyti atstumą tarp besidubliuojančių merginų buvo vis tiek gana padoru.

Jeigu tai ir nėra labai juokinga, tai bent jau tikrai turėtų atrodyti sąmojinga – šiaip ar taip, šis romanas, reklamuojamas kaip kupinas humoro, nieko juokingesnio pasiūlyti neketina.

Tačiau dalis sąmojo, o kartu ir svarbiausi rimti dalykai, romane „Finklerio klausimas“ yra susiję su žydiškumu. Treslou iš pradžių į žydus žiūri neutraliai, paskui jais egzaltuotai žavisi, ir visada juos mintyse vadina apibendrintai finkleriais, tad romano pavadinimą „Finklerio klausimas“ kartu galima laikyti ir žydų klausimo variacija. O apskritai kai kurios vyro apmaudo tirados, painūs santykiai su moterimis, į tai įpinta žydiškumo tema šiek tiek primena garsųjį amerikiečių rašytoją Philipą Rothą.

Skirtingai nei Ph. Rothas, H. Jacobsonas, be kita ko, yra tipiškas britas. Į šiandieninių Britanijos žydų mąstyseną ir kalbėseną pažvelgiama ir su ironija, net ir literatūriškai hiperbolizuojant, sutirštinant spalvas. Štai Treslou bičiuliai žydai Finkleris ir Liboras neretai ginčijasi politikos klausimais, ypač dėl Izraelio veiksmų. Nors šioje srityje jiedu „nesutinka dėl kiekvieno aspekto“ , kartu mano, kad nežydų nuomonė šiuo klausimu neverta dėmesio.

Naiviai geraširdiškas Džiuljenas Treslou nėra toks paprastas, kaip atrodo, nes pernelyg susitelkęs į save, į savo nuoskaudas ir fantazijas. Jo pavydas sėkmingam mokyklos laikų draugui Semueliui Finkleriui pereina į maniakišką norą intymiai pažinti žydus, susitapatinti su jais – iš pradžių tai pasireiškia tik kaip epizodiniai intymūs santykiai su Finklerio žmona, sumanyti jos pačios be jokios aistros ir meilės, tik kaip būdas atkeršyti savo vyrui už jo meilužes, – o paskui Treslou kone vergiškai įsimyli žydę Hepsibą, pas ją apsigyvena ir pakliūva į Anglijos žydų gyvenimo sūkurį. Tai buvo „lyg atsivertimas į kitą religiją. Pabudęs jis išvysdavo jo link kylančią Hepsibą ir pasijusdavo toks neapsakomai laimingas, kad atrodydavo, jog visata stebuklingai susijungė su jo sąmone ir nei jame, nei aplinkui neegzistavo nieko neharmoninga.“

Tačiau Hepsibai „atstovauti savo tautai ją idealizuojančiam žmogui pasirodė tikra našta“.

Romane „Finklerio klausimas“ nuolat iškyla paralelė tarp labai skirtingų dviejų personažų – Džiuljeno Treslou ir Semo Finklerio, o čia dar reikia priminti, kad Treslou visus žydus mintyse vadina finkleriais, ir šią charakterių priešpriešą išryškina štai toks apibūdinimas:

Semas […] neėmė nesėkmių į galvą, turėjo kažkokio impozantiško akiplėšiškumo, kuris, Treslou manymu, buvo finklerių paveldo dalis. Tai buvo paprasčiausiai užkoduota finklerių genuose kartu su kitomis finklerių savybėmis, apie kurias nemandagu šnekėti.

Tačiau žydų padėties šiandieniniame pasaulyje tema čia apima ir rimtesnius dalykus. Suliejama tai, kas atsitinka romano personažams, ir tai, kas vyksta plačiajame pasaulyje, – išpuoliai prieš žydus nuo tragiškų iki komiškų: kažkoks arabas užpuolęs jauną žydą peiliu apakina jį visam gyvenimui, o nematomi antisemitai apsiriboja tuo, kad ant rengiamo žydų muziejaus durų rankenos užmauna kiaulienos kumpio gabalėlių.

O tada pro visus žydų globalinio gyvavimo plyšius nejaukiai skverbiasi kitas klausimas: ar žydai tik aukos, ar ir agresoriai: ką gi daro Izraelis?

Finklerio nusistatymas prieš Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu išsirutulioja į svarbią siužeto liniją. Jis ima vadovauti sambūriui „Susigėdusieji žydai“. Šios veiklos motyvacija kartas nuo karto įklimpsta į prieštaravimus, o ir jos pagrindas kai kuo paradoksalus. Tai išryškėja dialoge, kai Finklerio žmona Tailer bando išaiškinti Treslou, ko gi tie žydai susigėdę. Šis dialogas yra gana tipiškas Jacobsono romane – be kita ko, jis atskleidžia ir pokalbio nesusipratimų bei dvipusio bendravimo kurioziškus, o gal net komiškus aspektus.

– Tai vienintelis jų tikslas – gėdytis savo žydiškumo?

– Ei, – ji uždėjo savo plaštaką jam ant rankos. – Taip kalbėti negalima. Jie nesigėdija, kad yra žydai, o gėdijasi Izraelio. Ar Palestinos. Koks skirtumas.

– Tai jie izraelitai?

– Gi žinai, kad Semas ne izraelitas. Jis nenori ten net važiuoti.

– Na, taip, bet kiti?

– Apie visus nežinau, bet jie aktoriai ir komikai. Tie, kurių pavardes esu girdėjusi, tikrai nėra izraelitai.

– Tai kaip jie gali būti susigėdę? Kaip galima gėdytis ne savo šalies?

Treslou nuoširdžiai suglumo.

– Todėl, kad jie žydai.

– Bet juk sakei, kad jie nesigėdija savo kilmės.

– Būtent. Jiems tik gėda kaip žydams.

– Gėda kaip žydams dėl šalies, kurioje jie net neturi pilietybės?..

Tailer ir vėl uždėjo plaštaką jam ant rankos.

– Klausyk, – tarė ji, – iš kur mums žinoti? Manau, tam, kad suprastum, reikia būti vienu iš jų

– Kuo? Vienu iš susigėdusiųjų?

– Žydu. Reikia būti žydu, kad suprastum, kodėl gėda būti žydu.

– Vis pamirštu, kad tu ne žydė.

– Ne. Aš tik sunkiai dirbau ir pripratau.

– Bet taip bent jau nesi susigėdusi.

– Tikrai nesu. Net atvirkščiai, aš visai didžiuojuosi. Tik ne savo vyru. Dėl jo man gėda.

– Tai jūs abu susigėdę.

– Taip, bet dėl skirtingų dalykų. Jis gėdijasi esąs žydas, o man gėda, kad jis toks nėra.

Galiausiai „Susigėdusiųjų žydų“ pozicijos susvyruoja dėl tuo metu plačiai nuskambėjusio Britanijoje sumanyto Izraelio akademinių ir kultūrinių institucijų boikoto. Finkleris samprotauja taip: „[…] sumanymas drausti bendrauti intelektualams, kurie visais laikais buvo didžiausia taikos viltis, yra ypač žlugdantis ir kvailas. Jis, be kita ko, skelbia, kad, pirma, tvirtai nusprendėme, ką manome, antra, nenorime žinoti, ką mano kiti, ir trečia, nebenorime girdėti nieko, su kuo nesutinkame.“  Logiškas argumentas – bėda tik ta, kad tokiuose epizoduose šis Bookerio premija įvertintas romanas nukrypsta į publicistikos pusę ir truputėlį pakvimpa laikraštiena, nors H. Jacobsonas visa tai reiškia gyvybingų personažų lūpomis. Taigi, viršų vis dėlto ima rašytojo meistriškumas, gebėjimas kurti literatūrinį pasakojimą, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka personažams, o ne idėjoms, ir tik retkarčiais personažai atrodo kaip idėjų ruporai.

Romane „Finklerio klausimas“ užkabinami kai kurie rimti ir skaudūs dalykai – Holokausto neigimas, smurtiniai išpuoliai prieš žydus šiandieninėse Vakarų valstybėse, yra ir iki grotesko nuleistas trumpas pasakojimas apie žydą, kuris atkakliomis pastangomis bando panaikinti apipjaustymo padarinius ir varganą pažangą kasdien demonstruoja nuotraukomis internete.

Jeigu kam atrodė, kad Britanijoje didžiausias akibrokštas jautrioms mažumoms yra sporto tribūnoje lietuvio parodytas nacių saliutas, tai H. Jakobsono romanas verčia manyti kitaip: čia pirštu badoma į daug blogesnius ekscesus ir neįkyriai peršama mintis, kad ši amžinoji tauta, sunkiausių persekiojimų sąlygomis išgyvenusi tūkstančius metų, taip pat amžinai turi gyventi niekada nesibaigiančio antisemitizmo aplinkoje. Vienas iš įsimintinų romano teiginių yra toks: „[…] antisemitizmas vėl tapo tuo, kuo buvo anksčiau – nesustojančiu eskalatoriumi, ant kurio panorėjęs gali užšokti bet kas.“ O užšoka ne tik Vakarų valstybėse gausiai įsikūrę musulmonų ekstremistai, kurie imasi smurtinių veiksmų prieš žydus, bet ir pačių Vakarų išauklėti teisuoliai intelektualai, beatodairiškai smerkiantys Izraelį, tarp jų ir kai kurie žydai. Štai čia lyg ir susikerta Treslou ir žydų likimas, bent jis pats padaro tokią išvadą: „Tiek Treslou suprato pats per metus gyvenimo įvaikiu finklerių šeimoje – jie neturi jokių šansų laimėti. Visai kaip ir jis.“

O kaip atrodo šios knygos stilius? Pas mus kartais peršama nuomonė, kad pasaulyje jau praėjusi sudėtingos stilistikos knygų rašymo mada. Tai teisinga tik iš dalies, o štai šis H. Jacobsono romanas yra, tarkim, trečias variantas – jam visai nebūdingos literatūrinės estetikos vingrybės, bet kai kurie jo pasažai sudėtingi intelektualinėje plotmėje – ypač intelektualių ginčų parodijavimo ir ironizavimo užmoju. Štai vienas epizodinis charakteris – iškili, gerai žinoma akademikė byloja apie reiškinį, kurį, tariant jos žodžiais, „Vakarai vadina terorizmu“:

Žiaurume yra kažkokios erotikos, kalbėjo ji sužavėtai publikai. Savo aukas galima kaupti širdyje, taip pat galima kaupti ir tuos, kurie žudo tave.

Tik bent kiek pažįstant kai kuriuos madingus šiandieninius Vakarų postmodernizmo filosofuotojus, kurie politikos ir smurto reiškinius rafinuotai apverčia aukštyn kojomis, galima suprasti, kokį mąstymo būdą knygos autorius čia ironizuoja.

Šiuos kartais painius samprotavimus versti nelengva, ir vertėjai ne visur pavyko susidoroti su užduotimi. Kai kur ji paslydo ir lygioje vietoje. Treslou save apibūdina, be kita ko, ir taip: „melancholijos sūnus ir vienišas cigarų pardavėjas.“  „Melancholijos sūnus“ skamba poetiškai, bet kodėl cigarų pardavėjas? Iš romano žinome, kad jis buvo BBC laidų rengėjas ir dirbo įvairius kitus darbus, bet ne tabako prekybininku. Tačiau ne kartą minima, kad cigarais prekiavo jo tėvas, todėl tas sakinys iš tikrųjų yra paprastesnis: „melancholiško ir vienišo cigarų pardavėjo sūnus.“

Nors ir laimėjęs prestižinę Bookerio premiją, anglakalbėje spaudoje H. Jacobsono romanas buvo vertinamas nevienareikšmiškai: pavyzdžiui, kai kas priekaištavo, kad nemažą knygos dalį sudaro intelektualios diskusijos, kurių eilės seka yra sąlyginė. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad daugumos recenzijų Britanijos ir JAV spaudoje autoriai taip pat buvo žydai, o jų nuomonės tokios pat įvairios, kaip ir žydų pasaulis, kaip ir mūsų visų pasaulis.

Apibendrinant galima sakyti, kad H. Jacobsono romanui „Finklerio klausimas“ Bookerio premija skirta už tai, kad autorius įdomiai, intelektualiai ir su sąmoju sužaidė kai kuriuos aktualius Britanijos ir pasaulio žydų klausimus, egzistuojančius šiuo istorijos momentu, be to, įžvalgiai pakedeno amžinuosius žmonių bendravimo keblumus, vyrų ir moterų santykių kazusus. Į pasaulio literatūros aukso fondą ši knyga gal ir nepateks, betgi ne kasdien tokios parašomos.

Radijo recenzija skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...