captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Birželis – kalendorinė vasaros pradžia

Birželio 3-ioji yra ypatingai įsirėžusi tautos istorinėje atmintyje. Pažyminti netolimą įvykį, tačiau atnešusį tiek daug permainų mūsų gyvenime.  1988 m. birželio 3-ąją susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, į ją buvo išrinkti 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės. Grupės pastangomis radosi laisva spauda, kurios pirmoji kregždė  buvo „Sąjūdžio žinios“.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Birželio 3-ioji yra ypatingai įsirėžusi tautos istorinėje atmintyje. Pažyminti netolimą įvykį, tačiau atnešusį tiek daug permainų mūsų gyvenime.  1988 m. birželio 3-ąją susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, į ją buvo išrinkti 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės.

Grupės pastangomis radosi laisva spauda, kurios pirmoji kregždė  buvo „Sąjūdžio žinios“. Idėjų sklaida labai greitai padėjo įkurti Lietuvoje per 1000 rėmimo grupių ir parengti steigiamąjį LPS suvažiavimą, kuris įvyko tų pačių metų rudenį. Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių, o pritariančių – ar ne visa tauta... Taip prasidėjo žygis į tautos ir valstybės laisvę. Didžioji vertybė žmogui – žodžio, sąžinės, gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė. Visos tautos vertybės – gimtoji lietuvių kalba, istorinė atmintis, šimtmečiais susiklosčiusios tradicijos ir papročiai.

Ši savaitė nuspalvinta Sekminių laukimu; tai viena svarbiausių metų krikščionių bažnytinė šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas, pažymimas septintąjį sekmadienį po šv. Velykų. Valstietiškame kalendoriuje tai augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais. Kaime prieš Sekmines berželių šakelėmis būdavo išpuošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. Sekmadienį grįžę iš bažnyčios ūkininkai su šeimyna apeidavo rugių lauką, jaunimui dainuojant  vadinamąsias parugių dainas. Tada ten pat būdavo pasivaišinama su kaimynais. O piemenėliai Sekminių rytą keldavosi kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus pravardžiuojamas „spirgučiu“. Ir visos nemalonios prievolės – tik jam...

Vakarop piemenys karves ir aveles dabindavo gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Tai toks priedainis: „Ralio, mano karvutės, ralio...“ Paskui jie apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros, kokį pinigėlį. Tada pamiškėje surengdavo bendras vaišes – piemenų balių. Vyresnysis piemenukas, pasilypėjęs į medį, šaukdavo pasivaišinti kartu vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“ Santarvės su miško žvėrimis siekimo paprotys gal net iš akmens amžiaus iki mūsų dienų bus atriedėjęs...

Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgena šeimos merginos. Suskamba gražiosios rytagonių dainos. Netrukus prisideda ir vaikinai su muzikos instrumentais. Tai Rytelis – aukštaitiška jaunimo šventė. Rytagonių dainos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos suvešėjimą ir grožį. Tad ir jaunimas žaisdavo netikras vestuves. Kuris su kuria tinka poron? Ir jei galvijai įsibruks kieno vasarojun, atlygio už padarytą žalą tegu nesitiki, paprotys tądien ganytojoms nuolaidus. Karvės namo pargenamos vėlgi vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, karvės teduos daug pienelio. O merginos tebus „kaip iš pieno plaukusios!“ Tai vėlgi prosenoviškas paprotys. Trečioji Sekminių diena nuo senų senovės vadinama Ledų diena. Nevalia judinti žemės, antraip ledų kruša, kurią atsiųs piktoji žiemos dievaitė Leda, vasarą pasėlius išmuš. Išvardytieji papročiai Žemaičiuose tenka vėlesniajai Devintinių arba Vainikų šventei; ten gamtos suvešėjimas kiek vėluoja, sulaikytas jūros vėsos dvelksmo. Štai taip pasireiškia tamprus tradicinių švenčių sąryšis su gamtos reiškiniais.

Įdomus toks sutapimas, kad prieš 345 metus taip pat per Sekmines, birželio 9 d. (ir data beveik sutampa) buvo pašventintos Vilniaus Kalvarijos. Vyskupas Aleksandras Sapiega pats vedė maldininkus Kryžiaus keliu Verkiuose, barstydamas iš šventosios Jeruzalės atvežtą žemę. Šis kelias unikalus Lietuvoje stočių skaičiumi – jį sudaro net 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, tiltas ir ant kalvos iškilusi barokinė Šv. Kryžiaus  atradimo bažnyčia. Visa tai buvo pradėta statyti po šešerius metus trukusios Vilniaus okupacijos, kai maskvėnų kariuomenė labai nuniokojo kraštą. Kokio stipraus būta tikėjimo Dievu ir Lietuvos ateitimi, kad tokiomis sunkiomis sąlygomis, keliantis iš griuvėsių, sukurti įstabaus grožio kraštovaizdžio ir architektūros dermę. 1962 m. daugelis koplytėlių karingųjų ateistų sprendimu buvo išsprogdintos. Po nykaus sovietmečio Kryžiaus kelią teko prikelti iš dulkių, kartu stiprinant ir tautos dvasios atgimimą.

Sekminės ir po jų sekančios Devintinės būdavo įspūdingai pažymimos senajame Vilniuje. Dar prieškariu iš Arkikatedros aikštės maldininkų eisena su vėliavomis, žalumynų vainikais giedodami eidavo į Kalvarijas. Stabteldavo už Žaliojo tilto, kur ant kalvelės stovėjo grakšti  barokinė koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, statula. Pastatyta pažymint kitados miestą ištikusią didžiulę nelaimę – marą. Vilniečių ji buvo laikoma stebuklinga; malda prie šios koplytėlės padėdavusi atgauti prarastą turtą. Koplytėlė buvo nugriauta dar anksčiau negu Kalvarijos statiniai, pokariu rusų kariniams daliniams atstatant susprogdintą tiltą. Dabar toje vietoje prie laiptų į Šnipiškių gatvę auga keletas gudobelių ir įrengtas spaudos kioskas.

Štai čia ir man norisi stabtelti bei paklausti Vilniaus miestelėnų: ar nereikėtų tokius paminklus prikelti nūdienai? Juk tai mūsų istorijos ženklai, senojo Vilniaus puošmena, jo dvasingumo raiška. Kiek ten tų plytų prireiktų, juk ne rūmai kokie... O Kristaus statula yra išsaugota vienoje iš sostinės bažnyčių. Tačiau paveldosauga rūpinasi tuo, kas išliko iki mūsų dienų, o politikai nori pasigarsinti nukėlę aprūdijusias sovietmečio skulptūras nuo Žaliojo tilto. Beje, labai mėgstamas užsienio turistų – kur kitur rasi tokius ryškius socrealizmo pavyzdžius. Griauti – tai ne statyti... O Vilniaus viešosios erdvės – skverai, aikštelės, žalieji plotai – daug kur lieka nebylios, neturinčios mažosios architektūros akcentų ar paminklų, įprasminančių vietą, įvykį, svarbios asmenybės veiklą. Kitaip yra Europos valstybių miestuose, kitaip kitados buvo ir mūsų senajame Vilniuje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...