captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Žmogaus teisės ir religinis tikėjimas

Koks yra santykis tarp žmogaus teisių ir religijos? Į šį svetainėje „openDemocracy“ keliamą klausimą atsako Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio Notre Dame universiteto politikos mokslų ir taikos studijų profesorius Danielius Philpottas. Jis vadovauja ir ten įsikūrusiam Pilietinių ir žmogaus teisių centrui.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Koks yra santykis tarp žmogaus teisių ir religijos? Į šį svetainėje „openDemocracy“ keliamą klausimą atsako Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio Notre Dame universiteto politikos mokslų ir taikos studijų profesorius Danielius Philpottas. Jis vadovauja ir ten įsikūrusiam Pilietinių ir žmogaus teisių centrui.

Šį klausimą svarstantys žmonės nesutaria, sako svetainės redaktoriai,  derinasi religija su žmogaus teisėmis ar ne? Vieni pabrėžia religinių vadovų ir grupių istorinius nuopelnus plečiant žmogaus teises. Kiti primena, jog religija dažnai veda prie žmonių atskyrimo ir persekiojimo.

„Abi pusės turi tiesos“, – teigia profesorius D. Philpottas ir tęsia: „Per daugelį amžių religingi žmonės ir žiauriai pažeidinėjo žmogaus teises, ir  patys aukojosi jų labui. Jie ir palaikė, ir neigė jas, jie pažeidžiamų žmonių teises ir gynė, ir jas iš jų atėminėjo.   

Bet pasukime klausimą kitu kampu. Klauskime ne tai, koks religijos poveikis žmogaus teisėms, bet kokia Dievo įtaka žmogaus teisėms. Konkrečiai, ar žmogaus teisėms reikalingas Dievas?“

„Mano teiginys ne tas, kad tik tikintieji į Dievą gali kovoti už žmogaus teises. Juk aišku, kad dėl žmogaus teisių besisielojančių žmonių bendrijoje, kurią per pastaruosius keletą dešimtmečių smarkiai palietė sekuliarizacija, yra daug žmonių, kurie, nors ir netikėdami Dievu, vis tiek yra pasišventę žmogaus teisėms – net iki to taško, kad paaukojo už jas gyvybę.

Bet jeigu paklausime, kodėl iš viso yra toks dalykas, kaip žmogaus teisės, tai sakyčiau, kad čia be Dievo – nė iš vietos“, – teigia D. Philpottas ir paaiškina, kodėl jis taip mano.

„Žmogaus teisių galiojimui reikia bent trijų elementų. Pirmiausia, žmogaus teisės reikalauja universalių normų, nes jomis, žmogaus teisėmis, išsakomos kiekvieno žmogaus ribinės pareigos kito žmogaus atžvilgiu. Pvz., joks asmuo, joks politinis režimas, jokia valstybinė ar nevalstybinė grupė neturi teisės kankinti kitą žmogų ar tyčia žudyti civilį. Tokios normos saisto visus žmones, arba jų negalima vadinti žmogaus teisėmis.  Antrasis elementas yra žmogaus orumas – nelygstama kiekvieno asmens vertė. Kadangi visi žmonės tokią vertę turi, jie ir gali pagrįstai reikalauti, jog tam tikrų veiksmų niekada prieš juos nebūtų imamasi.

O trečiasis elementas yra tai, ką būtų galima pavadinti žmogaus teisių, kaip kozirio, statusu. Ką gi reiškia sakyti, kad žmogus turi tam tikrą teisę? Ogi tai, kad šios teisės negali „sukirsti“ koks nors kitas gėrybių paketas.

Pvz., net jei vyriausybės gali laimėti pergalių kare taikydamos sprogmenis ar šaudydamos į civilius arba kankindamos įtartinuosius, jos negali tokių veiksmų imtis, jeigu nori būti laikomos gerbiančiomis žmogaus teises. 

Aišku, ne visos žmogaus teisės yra absoliučios, tokios yra tik keletas pačių pagrindinių. Pvz., kankinimas niekada nepateisinamas, o vaikų aukojimo ritualai niekada negali būti teisinami garbingu tikėjimo laisvės motyvu.

Tačiau net ir tada, kai teisės ne absoliučios, jas pažeisti galima tik labai išimtinais atvejais. Žmogaus teisės dažniausiai nusveria kitus išskaičiavimus, net jeigu jos nėra tarp pačių pagrindiniausių, kokia, pvz., yra teisė į gyvybės išlaikymą.

Kokios mąstymo tradicijos pripažįsta ir pagrindžia šiuos tris elementus – universalumą, žmogaus orumą ir žmogaus teisių kozirinį statusą? Galime lengvai atmesti postmodernizmą, visas reliatyvizmo formas, taip pat ir vien tik su tam tikromis kultūromis susijusias tradicijas. Jos visos stokoja būtino universalumo elemento“, – rašo D. Philpottas.

Toliau D. Philpottas išvardija kitas filosofines tradicijas, kurios nepripažįsta žmogaus teisių, kaip kozirio, reikšmės. Tarp jų yra utilitarizmas, kuris viską matuoja didžiausios naudos, arba ir didžiausios žmogaus laimės, kriterijumi. Jeigu galima padaryti žmoniją laimingesnę, išnaikinant vieną kitą žmogų arba net ir visą jų, „parazitais“ vadinamų, grupę, tai toks veiksmas pateisinamas, nes utilitarizmas, girdi, intelektualiai stipriau pagrįstas, nei žmogaus teisių koncepcija, kurią filosofas Jeremys Benthamas išvadino „nesąmone su kojūkais“.

„Žmogaus teisių nevertina ir tarptautinių santykių politologijos vadinamoji realistinė tradicija. Ji žmogaus teises laiko kaukėmis, pridengiančiomis valstybių galią ir interesus. Realistai taip pat nepalaiko žmogaus teisių gerbimo, kai jos kertasi su nacionaliniu interesu, apibrėžtu galios ir saugumo kategorijomis.

Gal realistai ir laiko universaliais tuos dėsnius, pagal kuriuos, jų nuomone, elgiasi valstybės, tačiau jie atmeta universaliai galiojančias normas, įskaitant ir žmogaus teisių pirmenybę tarp jų.

Taigi kokios mąstymo tradicijos pripažįsta universalias normas, žmogaus orumą ir žmogaus teisių, kaip kozirio, vertę? Tai visų pirma iš Abraomo kilusios religijos, teigiančios, kad Dievas paskelbė tam tikrus įsakymus, kurie saisto visus žmones, kurie būtini jų klestėjimui ir orumui ir kurie beveik neprileidžia išimčių ar pažeidimų.

Žydų, krikščionių ir musulmonų tradicijų religiniai mąstytojai išveda teisę į gyvybės išlaikymą iš įsakymo nežudyti, teisę į nuosavybę iš įsakymo nevogti, ir taip toliau. Šiose religijose žmogaus teisių elementai įmūryti amžinoje ir netkintančioje dieviškoje Būtyje, besirūpinančioje kiekvienu žmogumi.

Žinoma, ne visos religijos ir ne visi tikėjimai skelbia vieną Dievą. Bet kituose tikėjimuose žmogaus teisės irgi gali rasti sau pagrindą tam tikroje transcendencijoje, pripažįstančioje universalias normas, žmogaus orumą ir žmogaus teisių kozirį.

O gal žmogaus teisių pagrindas glūdi pačiame žmogaus prote be jokio būtino atsigręžimo į Dievą? „Bendrąją moralę“ skelbiančios pažiūros Vakarų tradicijoje teigia, jog universalias normas – ir tuo pačiu visuotines teises – galima pažinti vien protu, be jokio dieviškojo Apreiškimo.

Tačiau ar protu įžvelgiamos tiesos tikrai gali apsieiti be Dievo? Aptardami visuotinių normų validumą, žmogaus orumo pagrindą ir išskirtinį žmogaus teisių statusą, mąstytojai, kurie jas išveda iš proto, nurodo į tam tikras savybes, kurios žmonėms suteikia unikalios vertės: tai racionalumas, laisva valia, sugebėjimas pažinti dorovės tiesas, sugebėjimas įsigyti pažinimo ir mokslo, žmonių polinkis į mąstymą apie vadinamuosius paskutinius ar aukščiausius dalykus.

Bet iš kur kyla tokie sugebėjimai? Ir kas juos išlaiko? Jei visata tebūtų uždara sistema, sudaryta vien iš materialių priežasčių, būtų sunku argumentuoti, kad šitie išskirtinai žmogiški gebėjimai yra realūs ir turi vertės.

Asmenys tebūtų niekas daugiau kaip tik įmantrios biologinės mašinos. Tokiame pasaulyje gebėjimai ir polinkiai, grindžiantys žmogaus teises ir žmogaus orumą, tebūtų kažkas iliuzinio.

Tačiau jei visatoje esti žmogaus sugebėjimų, nesuvedamų į materiją, tai tokių gebėjimų kilmė bei priežastys taip pat turi būti nemaerialios. Čia Dievas ir iškyla kaip priimtiniausias kandidatas.

Taip, protu gal ir galima pagrįsti žmogaus teises, tačiau protas nepadaro Dievo nereikalingo. Nes be Dievo, tie sugebėjimai, kurie unikaliai žmogiški ir unikaliai verti pagarbos, neturi tikro pateisinimo. Jie tėra biologiniai laidai ir jungikliai.

Bet koks pojūtis, kad žmogus yra kažkas specialaus, kas nusipelno pagarbos ir orumo, tada būtų tik klaidingos ir suklaidintos sąmonės išraiška. Be Dievo, protas nepasiūlytų jokio aiškaus ir įtikinamo argumento, kodėl žmogaus orumą vis dėlto reikia gerbti viršum visko“, – rašo svetainėje „openDemocracy“ politologas D. Philpottas.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close