captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Principai, kurių reiktų laikytis siekiant didesnės gerovės

Rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse ypač Vokietijoje paaštrėjo ginčai dėl ženkliai padidėjusios migracijos į šią ūkiškai sėkmingą šalį. Kanclerė krikščionė demokratė A. Merkel teigė, jog atvykėliai iš kitų Europos Sąjungos valstybių piktnaudžiauja Vokietijos socialinėmis lengvatomis. O Žalieji į tai atsakė, kaltindami kanclerę populizmu.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse ypač Vokietijoje paaštrėjo ginčai dėl ženkliai padidėjusios migracijos į šią ūkiškai sėkmingą šalį. Kanclerė krikščionė demokratė A. Merkel teigė, jog atvykėliai iš kitų Europos Sąjungos valstybių piktnaudžiauja Vokietijos socialinėmis lengvatomis. O Žalieji į tai atsakė, kaltindami kanclerę populizmu.  

Ją kritikavo ir kai kurie, – tiesa, tikrai ne visi, – ekonomistai. Štai Berlyne dėstantis ekonomikos profesorius Sebastianas Dullienas svetainėje „Social Europe Journal“ dabartinį Vokietijos požiūrį, kuriam visiškai nepritaria, susumavo šiais žodžiais:

„Euro krizė baigėsi. Euras išgelbėtas. Ir visa tai rodo, kaip sėkmingai, vadovaujant Vokietijai, krizė suvaldyta – per stiprų susitelkimą į taupymą, į subalansuotus biudžetus ir į griežtą „ne“ euro obligacijoms.

Ir kam už tai dėkoti, jeigu ne Angelai Merkel? Argi ne ji taip atkakliai įpiršo šitą  nuostatą visai Europai ir padėjo Europos Sąjungos partneriams mokytis biudžetinio ir makroekonominio susikaustymo dorybių?“

Ne, poniai A.Merkel ne dėkoti reikia, o greičiau ją papeikti, nes jos peršama politika buvo kaip tik toji, kurios Europai nereikėjo, – teigia ekonomistų, ypač Vokietijoje, mažumai atstovaujantis Sebastianas Dullienas.

Jis savo neigiamą nuomonę ponios A. Merkel atžvilgiu grindžia lygindamas euro zoną su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios, vykdydamos kitokią politiką, iš ūkio bėdų kapstėsi geriau. Štai S. Dullieno analizė:

„Prasidėjus euro krizei 2010-aisiais, abu regionai jau buvo besivaduojantys iš didžiojo nuosmukio, sukelto Jungtinių Valstijų hipotekų krizės ir kompanijos „Lehman Brothers“ žlugimo. Abiejų regionų ekonomikos per krizę patyrė panašius BVP smukimus ir abiejų regionų bankai – panašius nuostolius, nors euro zonos ūkis tada, palyginus su Jungtinių Valstijų, laikėsi net truputėlį geriau.

Bet tuomet smogė euro krizė, į kurią abudu regionai reagavo skirtingai. Prezidento B. Obamos vyriausybė nutarė mažinti biudžeto deficitus palengva, o euro zonoje nuspręsta juos nukirsti kirviu. JAV rezervinis bankas į ekonomiką įliejo pinigų, o Europos centrinis bankas tik nenoriai padėjo vyriausybėms tvarkytis su likvidumo problemomis.

Netrukus kilo būgštavimai, kad euro zona subyrės į šipulius, ir  daugelyje jos šalių pradėta reikalauti rizikos priemokų. Bankai Europoje nustojo skolinę ir regionas nusmuko į gilią recesiją. Tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomika ir toliau (nors pradžioje gana sunkiai) žengė atkutimo keliu.

Vokiečių politikos gynėjai sakytų: gal ir taip, tačiau ekonominis augimas – dar ne viskas. Jungtinių Amerikos Valstijų nuostata toleruoti nuolatinius milžiniškus deficitus tiesiog neatsakinga. Europa bent jau suvaldė įsiskolinimo ekscesus“.

Pasak S. Dullieno, besiremiančio vėliausiais Tarptautinio Valiutos Fondo duomenimis, tiesa betgi yra ta, kad 2010-2013 m. valstybės skola, kaip BVP dalis, euro zonoje padidėjo beveik tiek pat procentų kaip ir Amerikoje.    

„Todėl ir gali kilti klausimas: kaip tai įmanoma, kad išlaidžiosios Jungtinės Amerikos Valstijos ir daug atsakingesnės, Vokietijos prižiūrimos euro zonos valstybės patyrė panašius įsiskolinimo augimus?

Atsakymas toks: įsiskolinimą didina ne tik biudžeto deficitai, bet ir ekonomikos augimo nebuvimas. O euro krizės valdymas aiškiai turėjo vieną poveikį – sulėtino ūkio augimą. Ir sulėtino taip smarkiai, kad sunku buvo pristabdyti skolų didėjimą.

Bet jeigu antikrizinių priemonių taikymo prastokas ekonominis rezultatas toks akivaizdus, kodėl dauguma vokiečių ekonomistų ir visuomenės to nemato?  

Viena priežastis gali būti ta, kad ekonominis klimatas Vokietijoje neblogas ir nedarbas rekordiškai mažas. Be to, Vokietijos ūkiui naudos teikia ne tik  rekordiškai žemos palūkanų normos, kylančios iš Europos centrinio banko laisvos pinigų politikos, bet ir kapitalo srautai tekantys iš periferijų į Vokietijos obligacijų rinką. Vokietijos jaunimas su dviženkle bedarbyste susiduria tik skaitydamas užsienio žinių pranešimus, – rašo Sebastianas Dullienas svetainėje „Social Europe Journal“.

Bet tai savo ruožtu mums kelia klausimą: o kodėl kiti kraštai, tvarkydami savo ekonomikas, negalėtų nusižiūrėti į Vokietiją ir sekti jos pavyzdžiu – tam, kad ir juose ekonominis kllimatas pagerėtų ir bedarbystė sumažėtų?

S. Dullienas kaip antrą vokiečių trumparegiškumo priežastį įvardija tai, jog „Vokietijos elitas ir žiniasklaida atkakliai laikosi vadinamojo „ordoliberalismo“, tvarkos liberalizmo. Tai ūkio politika, kuri remiasi principais, kad atskirtų gėrį nuo blogio, bet nesikliauja empiriniais duomenimis iš netvarkingos tikrovės, kad pasidarytų išvadas.

Tad kam žiūrėti į BVP ar nedarbo statistiką, idant įvertintum, ar tam tikras politikos kursas geras ar blogas? Juk vokiečiai be jokios abejonės žino, kad jie buvo teisūs dėl diržų veržimosi. Argi ne akivaizdu, kad taupyti geriau negu be saiko išlaidauti?“, – baigia savo straipsnį Berlyno ekonomistas S. Dullienas, matyt, norėdamas paironizuoti, o iš tikrųjų ta ironija atsigręžia prieš jį patį.

Kaip tik Vokietijos empiriniai duomenys, BVP ir nedarbo rodikliai, į kuriuos  tvarkingas liberalizmas neva nežiūri, akivaizdžiai liudija, kad Vokietijai einasi geriau nei daugumai kitų Europos valstybių.

Tad kodėl ordoliberalizmo nebūtų galima įsivesti ir toms mažiau sėkmingoms Europos šalims, idant ir jų žmonės, neišsilakstydamį į Vokietiją, Britaniją, Skandinaviją ar Ameriką, galėtų tėvynėje susikurti panašią gerovę?

Bet tam ir būtina  laikytis tam tikrų principų, pavyzdžiui, sąžiningai dirbti, nesiskolinti ir neskolinti daugiau, nei galima per kelerius metus grąžinti ar susigrąžinti, neapgaudinėti nei darbdavio, nei darbininko, nei kliento, laikytis proporcijų tarp atliekamo darbo ir mokamo atlyginimo, neleisti būtiniems skirtumams išaukti iki didžiulės socialinės atskirties, gerbti kiekvieną žmogų kaip bendrapilietį ir atlikti visas valdininko pareigas piliečio atžvilgiu.

Tai yra pagrindiniai ordoliberalizmo principai. Juos galima įgyvendinti ir už Vokietijos ribų kiekvienoje Europos valstybėje, jos nenutautinant ir neištuštinant, bet priviliojant į ją savo gyvenimo gerumu.

Vokietijos kanclerė, krikščionių demokratų partijos pirmininkė A. Merkel dienraščiui „Passauer Neue Presse“ sakė, jog Europos Sąjunga nėra socialinė sąjunga“, tuo turėdama omenyje, kad Vokietijai nereiktų priimti tų, kurie čia atvažiuoja vien tik dėl pašalpų.

Ji pripažino, kad Vokietijoje dirbantys kitų ES šalių piliečiai turi teisę į vaikpinigius, tačiau kanclerė stengsis, kad šiomis pašalpomis nebūtų piktnaudžiaujama.      

Tuo tarpu Vokietijos socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ralfas Stegneris dienraštyje „Bild“ teigė, jog „Europa – tai ne tik pinigų ir ūkio sąjunga – mūsų tikslas turi būti socialinė Europa su vieningais gero darbo standartais“.

Priminsime, kad krikščionys demokratai ir socialdemokratai šiuo metu Vokietijoje sudaro koalicinę vyriausybę, kuri stengiasi laikytis būtent tvarkingo liberalizmo principų. Krikščionys demokratai ir socialdemokratai čia kiek skirtingai sudėlioja akcentus, bet visa ko pagrindas – geras darbas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...