captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie žaidimus istorinėmis konstrukcijomis: replika

Prieš kelias dienas krikdemas Laurynas Kasčiūnas paskelbė „Delfyje“ straipsnį apie Seime įregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymo projektą, kuriame plėtojama mintis apie vieningą istorijos supratimą atspindintį istorijos vadovėlį, kuris taptų rekomenduotinas ir mūsų diplomatams.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš kelias dienas krikdemas Laurynas Kasčiūnas paskelbė „Delfyje“ straipsnį apie Seime įregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymo projektą, kuriame plėtojama mintis apie vieningą istorijos supratimą atspindintį istorijos vadovėlį, kuris taptų rekomenduotinas ir mūsų diplomatams.

Straipsnis „Kur slypi Lietuvos valstybingumo šaltinis“ nemažas, tik jame nepasakoma, ar tas „vieningas istorijos supratimas“ (įstatymo ir komentarų frazė, nelemtai primenanti oficialią švietimo politiką Rusijoje) yra iš tikrųjų skirtas – kaip kad pretenduoja – tautos atminčiai suvienyti? Sprendžiant iš to, kad „tautą“ autorius, regis, traktuoja ne kaip politinę naciją, o kaip visuomenės etninę grupę, tenka galvoti, kad jis yra skirtas tik etniniams lietuviams „suvienyti“, bet ne kitiems piliečiams su Lietuvos pasais.

O gal ir iš etninių – ne visiems, o saviems – krikdemams ir tautininkams?

Lakoniški komentaro rėmai neleidžia užsibūti ties Lauryno Kasčiūno pamąstymais. Todėl pacituosiu tik dvi frazes: vieną, su kuria sutinku, ir tą, su kuria nesutinku.

Sutinku su autoriumi, kuomet jis rašo, kad „kiekviena save gerbianti valstybė savo užsienio politiką ir diplomatiją sieja su istorinės atminties politika“.

Sutinku, beje, tik tuo atveju, jeigu toji istorinės atminties politika nėra diegiama direktyvomis ir užplojant kitokią nuomonę Baudžiamuoju kodeksu. Juk ir tokių skirtingų šalių kaip JAV ir Vokietijos, ir Rusijos užsienio politika yra siejama su tam tikra „istorinės atminties politika“: tarkime, JAV kultūrinė nuostata apie American heritage abroad (amerikietiškas paveldas užsienyje) ar dėmesys žmogaus teisėms kitose šalyse, Vokietijos ir Izraelio santykių istoriškai sąlygota specifika, rusų bendrijų rėmimas užsienio šalyse kaip Kremliaus politikos gairė.

Beje, ir Europos Vakaruose – Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, o taip pat ir Rusijoje gali būti baudžiama už kai kuriuos „vieningos atminties politikos“ punktų pažeidimus, tarkime, Vakaruose už holokausto neigimą, Rytuose už Raudonosios armijos įvaizdžio ir aukų, sudėtų kovojant prieš Trečiąjį Reichą, suniekinimą.

Bet kaip tik čia ir šuva pakastas.

Pagrindinis klausimas: kas yra tos „atminties politikos“ atrama? Vakarų šalyse tai iš esmės žmogaus teisės, praėjusiojo amžiaus viduryje šiurkščiai pažeistos vokiškojo nacionalizmo kraštutinės rasistinės išraiškos – nacionalsocialistinio režimo, jo nusikaltimų prieš žmoniją. 

Rytuose, Azijoje ir, kaip atrodo, L. Kasčiūno ideologijoje, tai kruopščiai ginama nacionalistinė mitologija.

„Būtent nacionalizmas pagimdė moderniąją demokratiją“, – rašo L. Kasčiūnas. Tai nėra frazė, išpešta iš konteksto. Mano galva, šie penki žodžiai įtūpė į minimo autoriaus tekstą iš tautininkų ir krikdemų ideologijos, karštligiškai bandančios suporuoti senienas su modernybe, pateisinant ir istorinio, ir dabartinio nacionalizmo būtinumą. Sprendžiant iš konteksto, vykdant „vieningą istorinės atminties politiką“, ko gero, būtų ketinama mūsų partneriams Vakaruose šį tautodailės dirbinį siūlyti kaip lietuvišką suvenyrą. Ar jį kas pirktų, reiktų pasiteirauti Lietuvos ambasadorių.

Kiekvienas Vakarų akademikas, skirtingai, manding, nuo L. Kasčiūno, žino, ką XX a. viduryje pagimdė nacionalizmas; jis pagimdė ir nacionalsocializmą, ir itališkąjį fašizmą, ir ištisą eilę autoritarinių santvarkų, ir būtent istorinės atminties politika turėtų mus apsaugoti nuo tokių tendencijų ateityje.

Nacionalizmo kūdikis, deja, nebuvo dieviškasis atvaizdas mūsų „griešnoje“ žemėje, o žmoniją nusiaubę kraštutinumai. Taip, galima senąjį nacionalizmą pripažinti kaip istorinę būtinybę, tačiau kiekvienas Vakarų akademikas žino taip pat ir tai, kad liberalioji demokratija, kurios aukščiausioji vertybė yra žmogaus teisės, kildinama pirmiausia ne iš nacionalizmo, o iš Apšvietos amžiaus bei Didžiosios prancūzų revoliucijos epochos.

Tai pamatinis dalykas, kurį, išsivedžiojęs patogią schemą,  primiršo straipsnio „Delfyje“ autorius.

Čia ir kyla natūrali mintis – ar Apšvietos amžius atsispindi galvose dešiniųjų intelektualų, bandančių „suvienyti“ lietuvių istorinę atmintį.  

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...