captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ginčai dėl minimalaus atlyginimo ir „dešiniųjų melai“

Ar reikia, kad valstybė nustatytų minimalią algą? Šveicarijoje tokie dalykai dažniausiai sprendžiami referendumu, ir praėjusį savaitgalį jos piliečiai didele balsų dauguma pasisakė prieš minimalaus atlygio – apie 18 eurų per valandą – įvedimą. Ką tai reiškia?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Ar reikia, kad valstybė nustatytų minimalią algą? Šveicarijoje tokie dalykai dažniausiai sprendžiami referendumu, ir praėjusį savaitgalį jos piliečiai didele balsų dauguma pasisakė prieš minimalaus atlygio – apie 18 eurų per valandą – įvedimą. Ką tai reiškia?

Pasak Vokietijos nacionalinio dešiniųjų dienraščio „Welt“, pradedant šią iniciatyvą prieš metus dar didoka dauguma žmonių šį planą palaikė. Leidinys rašo, kad gana brangių kainų šalyje jiems atrodė tiesiog padoru, kad net ir mažos  kvalifikacijos ar šiaip pagalbiniai darbininkai sulauktų dosnaus atlyginimo.

„Tačiau šveicarai per daug viską apdairiai apskaičiuojantys, kad tokį daug pasekmių galintį turėti sprendimą išspaustų vien iš savo aptakaus teisingumo pojūčio. Ekonomistų, vyriausybės ir mokslo argumentai, įspėjantys, kokie mirtini padariniai darbo rinkai galėtų kilti iš tokio pasaulyje aukščiausio algų minimumo, įtikino piliečius, jog šiuo atveju geri norai duotų visiškai priešingą rezultatą. Užtat laimėjo protas“, – džiaugėsi „Welt“.

Amerikiečių ekonomistas Robertas Reichas, buvęs darbo ministras prezidento B. Clintono vyriausybėje, mano visai kitaip. Anot jo, tai melas, kad didinti minimalią algą reikš prarasti darbo vietas.

„Priešingai, studijos rodo, kad padidinus minimalų atlyginimą žmonės turės daugiau pinigų kišenėje. Jie tuos pinigus išleis, sukurdami daugiau darbo vietų ir taip atsverdami bet kokį neigiamą rezultatą, galintį atsirasti dėl minimumo padidinimo“, – teigia R. Reichas savo tinklaraščio straipsnyje, kurį perspausdino svetainė „Social Europe Journal“.

Kitokią, t. y. ekonomistams labiau įprastą, nuomonę reiškia Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“. Jis sveikina šveicarų referendumą, rašydamas, kad Šveicarijai labai reikia šito ekonomikai draugiško sprendimo.

„Per pastaruosius 15 mėnesių šveicarai referendumu priėmė keletą iniciatyvų, kurios investuotojus vertė rimtai suabejoti jų valstybės, kaip investicijų šalies, privalumais. Visų labiausiai imigracijos apribojimas vasario 9-ąją ūkyje sukėlė tikras šoko bangas, kurios turi poveikį dar ir šiandien“, – rašo „Handelsblatt“.

Freiburgo laikraštis „Badische“ stebėjosi štai kuo: „Tai, kad galų gale net trys ketvirtadaliai šveicarų minimalią algą atmetė, tikrai staigmena. Tai juk reiškia, kad profsąjungos, socialdemokratai ir žalieji, kurie šią iniciatyvą palaikė, neįstengė net savo aplinkos žmonių įtikinti savo pasiūlymo gerumu.“

Bavarijos dienraštis „Nürnberger Nachrichten“ atkreipė dėmesį į kitą svarbų dalyką.

„Šis nepriimtas šveicarų tautos pasiūlymas jau prieš referendumą turėjo poveikį: kai kurie darbdaviai, pvz., „Aldi“ ar „Lidl“ savanoriškai pakėlė savo minimalius atlyginimus iki 4 tūkst. Šveicarijos frankų per mėnesį. Toks poveikis ir Vokietijai būtų idealus“, – teigia Niurnbergo laikraštis.

„Ką, ar šveicarai visiai pablūdo? – klausė Vienos dienraštis „Presse“. – O gal ir ne? Žmonės akivaizdžiai supranta, jog 4 tūkst. frankų mėnesiui Bazelyje būtini pragyvenimui, bet ten juos jau ir moka. Vis dėlto tiek tikrai nereikia palyginti pigiame Turgau kantone.“

Toliau „Presse“ klausia, kokia gi būtų motyvacija jauniems žmonėms lavintis toliau ir stropiai dirbti? Ir kiek reikėtų pakelti atlyginimus viršutinio lygio  darbuotojams, kad būtų išlaikytas deramas santykis algose?

„O ar toks minimalus atlygis – 18 eurų į valandą – nevestų prie dar daugiau nelegalaus darbo ir dar didesnės bedarbystės, nes darbo vietas išlaikyti tiesiog nebeapsimokėtų? Šveicarai, matyt, visas šias problemas apmąstė, prieš eidami prie urnų“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis. 

Pabaigoje vis dėlto grįžkime prie jau cituoto amerikiečių ekonomisto R. Reicho. Jis rašo, kad prancūzų ekonomistas Thomas Piketty visiškai nepriekaištingai įrodė, jog mes žengiame prie tokio nelygybės lygio, kurio nematėme nuo XIX a. „baronų plėšikų“ laikų: „Tuo metu dešinieji konservatoriai nesiliauja melavę apie tai, kas darosi ir ką reikia daryti, kad padėtis pagerėtų.“

Tada R. Reichas sumini tai, ką vadina keturiais didžiaisiais dešiniųjų melais apie nelygybę.

Pirmasis melas tas, kad „Amerikoje darbo vietas kuria turtingieji ir vyriausieji įmonių vadovai. Todėl nedrįskime jų apmokestinti! Tačiau tiesa yra ta, kad darbo vietas kuria vidurinioji klasė ir mažai uždirbantieji tuo, kad perka gaminius ir paslaugas. Jei jiems trūksta perkamosios galios, kadangi būtent jiems per mažai mokama, tai bendrovės daugiau darbo etatų nesukurs ir ekonomika neaugs“.

Antrasis melas, kurį įvardija R. Reichas, kad žmonėms mokama tiek, kiek jie rinkoje verti, todėl neturėtume reguliuoti algų.

„Tačiau faktai tam prieštarauja. Vadovai, kurie prieš 40 metų gaudavo 30 kartų daugiau nei eiliniai darbuotojai, šiandien gauna 300 kartų daugiau. Ne dėl to, kad jie taip puikiai dirba, bet dėl to, jog kontroliuoja kompensacijos komitetus, ir akcijų pasirinkimai jiems išaugo kaip ant mielių“, – konstatuoja R. Reichas.

Tuo metu dauguma Amerikos darbininkų, anot autoriaus, šiandien uždirba mažiau nei prieš 40 metų, atsižvelgiant į infliaciją, ne todėl, kad jie dirba mažiau ar prasčiau, bet todėl, jog nebeturi stiprių profsąjungų, kurios jų labui derėtųsi.

„Trečias melas tas, kad Amerikoje bet kam gali pasisekti, tereikia drąsos, ištvermės ir inteligentiškumo. Užtat mums nereikia nieko daryti neturtingų ir mažesnes pajamas turinčių šeimų vaikų naudai. Tačiau tiesa ta, kad mes tokiems vaikams darome mažiau negu nieko. Jų mokykloms trūksta mokytojų, jų vadovėliai pasenę, nėra laboratorijų, pastatai griūva“, – pastebi R. Reichas.  

Toliau autorius pabrėžia, kad JAV yra vienintelė turtinga valstybė, kuri skiria mažiau lėšų nepasiurinčių vaikų švietimui, nei vaikų iš turtingų šeimų auklėjimui.

„O ketvirtas dešiniųjų melas yra tas, apie kurį kau kalbėjome, – kad nereikia didinti minimalios algos, nes dėl to sumažės darbo vietų skaičius. Būtina, kad pasiturintieji mokėtų aukštesnius mokesčius tam, kad nepasiturinčių ir vidurinės klasės šeimų vaikai gautų geresnės kokybės išsilavinimą. Reikia stiprinti profsąjungas, ypač žemesnio atlyginimo profesijose, tam, kad darbininkai turėtų stipresnes pozicijas derėdamiesi dėl didesnio atlyginimo“, – siūlo R. Reichas.  

Galop, pasak ekonomisto, minimalus atlyginimas privalo būti keliamas.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...