captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Klimato moksle autoritarizmui – ne vieta

Meskime žvilgsnį į klimato reikalus. Ir būtent į tai, ar esama pagrindo abejoti dėl kai kurių teiginių, kuriais politikos naudai spekuliuojama mokslu.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Meskime žvilgsnį į klimato reikalus. Ir būtent į tai, ar esama pagrindo abejoti dėl kai kurių teiginių, kuriais politikos naudai spekuliuojama mokslu.

Kad skepticizmui čia yra pagrindo, teigia dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbis James`as Taranto savo straipsnyje „Moksliniai autoritarai“. Straipsnio politinis kontekstas tas, kad Amerikoje jau ruošiamasi 2016 m. rinkimams.

Tarp demokratų jau linksniuojamos dvi pavardės – dabartinio viceprezidento Joe Bideno ir buvusios užsienio reikalų ministrės Hillary Clinton. Tarp respublikonų šmėkščioja daug daugiau, bet gal ne tokių ryškių pavardžių.

Tačiau viena jų – Floridos senatoriaus Marco Rubio. Jis užsipultas dėl to, kad pokalbyje su Amerikos televizijos kanalu „ABC“ pareiškė: „aš neįsitikinęs, jog žmogaus veikla yra dramatiškų pokyčių klimate priežastis taip, kaip šitie mokslininkai vaizduoja“.

Dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkė Ruth Marcus, kuri, pasak J. Taranto, nėra mokslininkė, pareiškė, jog „šie M. Rubio žodžiai pakerta kitą jo teiginį, būtent tą, kad „aš esu pasirengęs būti prezidentu“.

Julieta Lapidos, taip pat stokojanti mokslinių žinių, ėjo dar toliau: „New York Times“ tinklaraštyje ji paskelbė, kad M. Rubio „save prezidento pareigoms diskvalifikavo“.

Vadindamas tai, ką pasakė R. Marcus ir J. Lapidos „kvailystėmis“, J. Taranto toliau teigė, jog tai „visiškai tipiška globalinio atšilimo ideologijos nuomonė, kuomet neišmanantys žurnalistai tyčiojasi iš tariamo politikų neišmanymo, tačiau iš savo pusės šitie žurnalistai neturi jokių argumentų, išskyrus apeliavimą į autoritetą“.

Štai J. Lapidos klausia: „Ar ponas M. Rubio galvoja, kad mokslininkai meluoja? Ar kad jie nežino, ką sako? Ir vienu, ir kitu atveju, kodėl jis mano, kad mokslininkų siūlomas klimato kaitos vaizdelis neatitinka tiesos?“

Toliau J. Taranto rašo, kad „apeliavimas į autoritetus nebūtinai ydingas. Ypač geriausiuose politiniuose debatuose šauktis autoriteto gali būti priimtina, jeigu autoritetas yra tinkamas ir patikimas ir jeigu kalbama apie sudėtingus dalykus, kurių pakankamai neišmano pats kalbėtojas.

Kaip „Washington Post“ rašė Michael`as Gersonas, „mūsų intuicijos čia nenaudingos. Vienintelius galimus atsakymus teikia mokslas. O iš nemokslininkų reikalaujama, kad jie bent truputėlį mokslo užmojais pasitikėtų“.

„Ar matote subtilią problemą su šia M. Gersono formuluote?, – rašo J. Taranto. – Reikalavimas pasitikėti tuoj po to, kai atmetama intuicija, yra geriausiu atveju prieštaravimas sau pačiam, o blogiausiu – mulkinimas. Šis apžvalgininkas [turėdamas omenyje save] yra turbūt tiek pat nekvalifikuotas kaip ir R. Marcus ir J. Lapidos, kad įvertintų globalinio šilimo ideologijos mokslinius pliusus, bet kadangi nepasitikiu klimato mokslininkais, kartu su M. Rubio esu linkęs manyti, kad jie muilina mums akis. Bėda su globalinio šilimo ideologijos žurnalistais, kaip R. Marcus ir J. Lapidos, yra ta, kad apeliavimas į nepatikimo šaltinio autoritetingumą silpnina, bet ne stiprina argumentą“.

Tada J. Taranto cituoja žurnalo „National Review“ apžvalgininką Patricką Brennaną, pateikiantį dar vieną priežastį nepasitikėti vyraujančių klimato mokslininkų autoritetu: Gegužės 8-ąją Lennartas Bengtssonas, švedas klimato mokslininkas ir meteorologas, tapo Globalinio šilimo politikos fondo patarėjų tarybos nariu. Šis fondas reiškia abejonių dėl klimato kaitos ir dėl politinių priemonių su ja dorotis kainos.

Ir nors L. Bengtssonas sako visada buvęs skeptikas, kaip kiekvienam mokslininkui pridera, pats fondas ir kiti klimato kaitos skeptikai L. Bengtssono įstojimą į fondo patarėjų tarybą išdidžiai pasveikino kaip šio mokslininko atsiribojimą nuo mokslinio konsensuso.

Netruko nė savaitės, sako L. Bengtssonas, ir jis buvo priverstas išstoti. Užgauliojimai, kuriuos jis patyrė iš klimatologų bendruomenės, padarė taip, kad jam tapo neįmanoma tęsti mokslinį darbą ir jis pradėjo bijoti net dėl savo saugumo.

„Kadaise rami buvusi mokslininkų bendrija, – rašo jis savo atsistatydinimo laiške, – dabar man primena makartizmo laikus. Aš nesitikėjau tokio didžiulio pasaulinio spaudimo, kurį prieš mane ėmė taikyti visą mano aktyvų gyvenimą man artima bendruomenė. Kolegos atsisako teikti paramą, kiti kolegos nutraukia bendrą autorystę“.

Pasak Londono laikraščio „Daily Mail“, „L. Bengtssonas koneveikiamas ir pačių mokslininkų tinklaraščiuose. Viename jį smerkiantieji vadinami „gerbtinais žmonėmis“, o jo paties veiksmai esantys „kvaili“, kitame jis vadinamas „verksniu“.

„Kai kurie žmonės mėgsta mano pažiūras, kiti – ne, bet taip jau yra, kai kalba eina apie mokslą“, – sakė L. Bengtssonas Londono laikraščiui.

Anot J. Taranto „tai pati esmė. Mokslas yra atviro tyrinėjimo metodinis procesas. Tie, kurie įtvirtina ortodoksiją ir leidžiasi į pravardžiavimą, užsiima ne mokslu, net jei jie yra mokslininkai.

M. Gersonas teisus pažymėdamas, kad mažai naudos iš nemokslininko intuicijos, kai vertinamas mokslo teiginys. Tai reikalauja intelekto ir ekspertiškumo, o pastarojo dauguma nemokslininkų neturi.

Tačiau intuicijos pakanka bent jau tam, kad atskirtum autoritarą nuo tikro autoriteto, – baigia savo straipsnį dienraštyje „Wall Street Journal“ apžvalgininkas J. Taranto.

Apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...