captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolo Drungos apžvalga. Atgimęs fašizmas: ar jį pažįstame?

„Lengvai pamirštame, kaip fašizmas veikia. Tai švytinti alternatyva kasdienio gyvenimo nuobodžioms pareigoms ir pilkai rutinai, tai absoliučiai neracionalaus prado, – mes sakytume, mėšlo ant šakių, – kėlimas akiplėšiškai spyriojantis sveikam protui ir patirčiai“.
M. Drunga
M. Drunga

„Lengvai pamirštame, kaip fašizmas veikia. Tai švytinti alternatyva kasdienio gyvenimo nuobodžioms pareigoms ir pilkai rutinai, tai absoliučiai neracionalaus prado, – mes sakytume, mėšlo ant šakių, – kėlimas akiplėšiškai spyriojantis sveikam protui ir patirčiai“.

Taip savaitraštyje „New Republic“ rašo istorikas Timothy Snyderis.

„Fašizmas įveda ginkluotąsias pajėgas, kurios visai neatrodo kaip ginkluotos pajėgos, jis nepaiso karo įstatymų, kai kovojama prieš žemesnėmis būtybėmis laikomus žmones, jis džiūgauja dėl „imperijos“ po nevykusių žemės grobimų.

Fašizmas reiškia nuogo vyriško kūno aukštinimą, įstrigimą ties homoseksualizmu, iš vienos pusės kriminalizuojamu, iš kitos – mėgdžiojamu. Fašizmas atmeta liberalizmą ir demokratiją kaip netikras individualizmo formas, kelia kolektyvo valią aukščiau asmens pasirinkimo – ir iš šlovingo veiksmo daro fetišą.

Kadangi veiksmas yra viskas, o žodžiai – niekas, tai žodžiai tarnauja tik tam, kad įgalintų veiksmus ir tada juos paverstų mitais. Tiesos būti negali, todėl istorija tėra politinis išteklius. Hitleris galėjo kalbėti apie šv. Paulių kaip savo priešą, o Musolinis – šauktis Romos imperatorių.

Septynis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos mes jau pamiršome, kaip kažkada visa tai europiečius žavėjo, ir tik karo pralaimėjimas tai paženklino minuso ženklu.

Šiandien tokios idėjos vėl kyla Rusijoje. Tai šalis, kuri savo istorijos politiką kuria aplink Sovietų Sąjungos pergalę tame kare, ir ši rusiška Sirenų giesmė savotiškai užburia ir kai kuriuos žmones Vokietijoje – nugalėtoje šalyje, kuri turėjo kažką iš karo išmokti.

Pliuralistinė revoliucija Ukrainoje kirto Maskvai kaip šokas, o Maskva atsakė išpuoliu prieš Europos istoriją. Europiečiams su nerimu ir nuostaba stebint Rusijos specialiųjų pajėgų plitimą nuo Krymo per Donecką ir Luhanską, Vladimiro Putino propagandistai bando europiečius įtraukti į alternatyvią realybę.

Tame iškreiptame istorijos pasakojime Ukraina niekada istoriškai neegzistavo arba egzistavo tik kaip Rusijos istorijos dalis. Ukrainiečių tautos nėra, geriausiu atveju tai mažieji rusai.

Tačiau jei Ukraina ir ukrainiečiai neegzistuoja, – teigia T. Snyderis, – tai neegzistuoja ir Europa bei europiečiai. Jei Ukraina pranyksta iš istorijos, tuo pačiu iš jos dingsta ir nacistų bei stalinistų didžiųjų nusikaltimų vieta.

Jei Ukraina neturi praeities, tai ir Hitleris niekada nebandė kurti imperijos, ir Stalinas niekada nevykdė teroro badu.

Bet juk aišku, kad Ukraina turi istoriją. Dabartinės Ukrainos teritoriją galima labai lengvai įrikiuoti į kiekvieną svarbią Europos praeities epochą. Kijevo rytų slavų valstybingumo istorija prasidėjo Kijeve prieš tūkstantmetį. Jo susidūrimas su Maskva prasidėjo po kelių šimtmečių valdžios, kurios centrai buvo Vilnius ir Varšuva.

Ukrainos žemės prijungtos prie Tarybų Sąjungos tik po to, kai kariniai ir politiniai mūšiai pačius bolševikus įtikino, jog Ukrainą reikia traktuoti kaip atskirą politinį vienetą. Po daugiau nei dešimties Kijevo užėmimų Raudonoji armija išėjo laimėtoja, ir tarybinė Ukraina įsteigta kaip naujos Tarybų Sąjungos dalis 1922-aisiais.

Bet kaip tik dėl to, kad ukrainiečius buvo sunku užslopinti, ir dėl to, kad tarybinė Ukraina buvo vakarinis Tarybų Sąjungos pakraštys, jos europietiškosios tapatybės klausimas turėjo centrinės reikšmės nuo pat Sovietų Sąjungos istorijos pradžios. [...] Trečiajame dešimtmetyje sovietų politika palaikė ukrainiečių intelektualinės ir politinės klasės formavimąsi, remdamasi prielaida, jog apsišvietę ukrainiečiai vieningai žengs pirmyn į tarybinę ateitį.

Ketvirtajame dešimtmetyje sovietų politika bandė modernizuoti kaimą, kurdama kolektyvinius ūkius ir valstiečius padarydama valstybės tarnautojais. To rezultatas – ne tik mažėjantis derlius, bet ir masinis pasipriešinimas iš Ukrainos ūkininkų, kurie tikėjo privačia žemės nuosavybe, pusės.

Josifas Stalinas šias nesėkmes pavertė politine pergale, dėl jų kaltindamas ukrainiečių nacionalistus ir jų rėmėjus užsienyje. Jis ir toliau atiminėjo Ukrainoje grūdus, puikiai žinodamas, kad taip marina milijonus žmonių, taip pat jis sutriuškino ir naująją Ukrainos inteligentiją.

Sovietinėje Ukrainoje badu mirė per tris milijonus. Tai buvo naujas sovietinio bauginimo lygis, kur Europa buvo vaizduojama tik kaip grėsmė. Stalinas absurdiškai, bet efektyviai skleidė mintį, jog ukrainiečiai tyčia išsimarino, nes taip jiems liepė Varšuva. Vėliau sovietų propaganda teigė, jog kiekvienas apie tą badą užsimenantis žmogus yra nacistinės Vokietijos agentas.

Taip ir prasidėjo fašizmo ir antifašizmo politika, kurioje Maskva gynė visa, kas gera ir teisinga, o jos kritikai virto fašistais. Tai buvo labai veiksminga poza, kuri, žinoma, netrukdė tikram sovietų aljansui su tikrais naciais 1939 m.

Tai labai svarbu prisiminti šiandien, kai Rusijos propaganda grįžta prie antifašizmo. Tačiau antifašizmo kaip retorinės strategijos priėmimas labai skiriasi nuo priešinimosi tikriems fašistams“, – rašo T. Snyderis ir primena, kad Stalino laikais Ukraina buvo kolonizuojama iš vidaus, taigi pačioje Tarybų Sąjungoje Stalinas išnaudojo savo valstybės ūkininkus.

Toliau istorikas aiškina Hitlerio planus, pagal kuriuos „naciams išgyvenimo erdvė buvo visų pirma Ukraina. Jos derlingą žemę reikėjo išvalyti nuo Tarybų valdžios ir eksploatuoti Vokietijos labui. Planas buvo ir toliau naudoti Stalino kolektyvinius ūkius, tačiau jų gaminamą maistą vežti iš rytų į vakarus.

Naciai tikėjosi, kad apie 30 milijonų Tarybų Sąjungos gyventojų mirs išbadėję. Pagal šitokį mąstymą ukrainiečiai iš tiesų buvo žemesnės rūšies būtybės, nepasiekusios žmogaus lygio, nepriaugusios normaliam politiniam gyvenimui.

Nė viena Europos šalis neišgyveno tokios intensyvios kolonizacijos kaip Ukraina, ir jokia Europos šalis nekentėjo dar daugiau negu Ukraina: nuo 1933-ių iki 1945-ų tai buvo mirtiniausias regionas Žemėje“, – rašo britų istorikas T. Snyderis straipsnyje, kurį išspausdino Washingtone leidžiamas savaitraštis „New Republic“, o anksčiau paskelbė Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“.

Jį verta įsidėmėti, kai šiandien linksniuojami „fašistai“. Kas su jais susibroliavo 1939-aisiais – ir kas į juos panašiausi mūsų dienomis?

Apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close