captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dėdės ir kiti giminės valdžioje

Atsiųsk lašinių, mielas dėde, / Nes katinas normą suėdė. / O jei lašinių tu netùri, Atsiųsk, mielas dėde, nors sūrį. / Sau pačiam netikėtai prisiminęs šį skaudžius pokario metus (kai maistas buvo normuojamas – iš čia ir katino suėsta norma) menantį eilėraštį nejučia grįžau prie minčių, kurios pirmą kartą mane aplankė apmąstant garsios tarpukario Lietuvos šeimos – Polovinskų – istoriją.  
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Atsiųsk lašinių, mielas dėde, / Nes katinas normą suėdė. / O jei lašinių tu netùri, Atsiųsk, mielas dėde, nors sūrį. / Sau pačiam netikėtai prisiminęs šį skaudžius pokario metus (kai maistas buvo normuojamas – iš čia ir katino suėsta norma) menantį eilėraštį nejučia grįžau prie minčių, kurios pirmą kartą mane aplankė apmąstant garsios tarpukario Lietuvos šeimos – Polovinskų – istoriją.

Įsivaizduokite – 1921 metai, vėlyvas ruduo Kaune. Kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas rašo raštą savo kolegai Piliečių apsaugos departamento (t.y. policijos) direktoriui Jonui Navakui: „Prašau neatsisakyti duoti parėdymą, kad mano broliui Dominykui greičiau būtų išduotas pasas. Su pagarba, Jonas Polovinskas, Kontržvalgų dalies viršininkas.“

Po kurio laiko panaši istorija pasikartojo, kai iš Rusijos sugrįžo kitas Polovinsko brolis Romanas (jo giminė buvo gausi ir draugiška). Abiem atvejais Navakas, kuris, beje, nebuvo geriausias Jono Polovinsko draugas,  Polovinskų reikalus sprendė tikrai greitai, galima numanyti, kad net paspartino įprastinius „procesus“ savo įstaigoje. Visiems aišku – broliui juk reikia padėti.

Ką apie tai pasakytume šiandien? Kažkodėl kirba įtarimas, kad mums tokia istorija nepatiktų. Mes ją pristatytume kaip savaime neigiamą, net paprastas pasakojimas apie tokį įvykį skambėtų (matyt, ir šiame tekste nuskambėjo) kaip valstybės tarnybos kritika.

Bet, žinoma, šiandien taip jokiu būdu neįvyktų. Mūsų dienų polovinskai, žinoma, rastų (ir, neabejokite, randa) kitokių elgesio variantų. Jie tyliai šnipšteldami kokiam draugui, duodami užuominas nuovokiems pavaldiniams pasiektų tą patį rezultatą.

Bet ar neiškyla čia klausimas, kur daugiau tiesos? Ar ne geriau tiesiai viską sakyti ir vadinti dalykus tikraisiais vardais?

Pavyzdžiui: „Aš esu prezidentas, o štai čia – mano brolis. Prašau su juo gražiai elgtis.“ Juk natūralu gražiai ar išskirtinai pagarbiai elgtis su prezidento broliu, juk šiaip ar taip visa šeima vertinama pagal atskirų jos narių pasiekimus, juk, pagaliau, būti prezidento broliu taip pat yra šiokia tokia rekomendacija. Tai ar nėra teisingiau propaguoti žodžio ir veiksmo vienovę užuot kalbėjus vienaip, o darius kitaip?

Nes juk jūs nemanote, kad mes iš tikrųjų nesielgiame kaip Jonas Polovinskas? Visi mes nuolat elgiamės būtent taip. Mes nė nemirktelėdami vežiojame giminaičius tarnybiniais automobiliais, tvarkome dokumentus seseriai kitaip ir greičiau nei tai darome nepažįstamam žmogui, dažniau prisimename ir stengiamės patenkinti prašymus, kuriuos parašo mūsų artimieji. Lygiai taip pat mes giminaičiams skoliname pinigų, apgyvendiname juos savo namuose ir apskambiname visus pažįstamus ieškodami darbo savo svainiams ar žentams.

Neskubėkite, mieli bičiuliai žurnalistai (jau girdžiu jus atšniokščiant). O kiek jūsų „žurnalistinių tyrimų“ iš tikrųjų yra vargšų giminaičių istorijos? Kaip dažnai „kaimo žmonių nuomonę“ jūs parsivežate iš atostogų gimtajame kaime?

Pagaliau, ar tikrai niekada nesinaudojote savo lengvai atpažįstamu veidu ir vardu, kad padėtumėte su kvailais biurokratais susidūrusiems senyvo amžiaus artimiesiems? Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl močiutei, kurios anūkas žurnalistas, turėtų sektis geriau negu tai, kurios anūkas – VSD generalinis direktorius?

Neapsimetinėkime – būtent taip mes gyvename. Būtent tokius mus įamžino nemirštantis serialas „Giminės“. Tiesą sakant, manau, jog jis nemiršta kaip tik dėl to, kad yra toks kaip Lietuva. Galima diskutuoti, kiek šiuo požiūriu skiriasi įvairios tautos ir visuomenės, bet mūsų visuomenė tikrai tokia.

Bet tai suprantama. Juk giminystės jausmas yra natūralus ir prigimtinis. Na gerai, ne visai prigimtinis, jo mokomės nuo mažens. Juk mums visiems mama sako, kad giminaičiai, ypač broliai ir seserys, yra tie, kuriais visą gyvenimą galėsime pasitikėti ir remtis.

Vėliau mes prisiskaitome graudžių romanų apie draugystę ir dar labiau įtikime ypatingu kai kurių žmonių ryšiu (nelaimėje pažinsi ir pan.), kaip patys sakome, „dvasine giminyste“. Todėl visai suprantama, kad konkrečiose gyvenimo situacijose mes pasielgiame taip, kaip sakė motina ir mokė jaunystės romanai, o ne taip, kaip kalba.

Štai čia įdomiausias klausimas – kas pasakė, kad elgtis taip, kaip moko motina ir kužda sąžinė, yra blogai? Kada atsirado ta reikšmingu veidu kartojama banalybė: „Lietuva – švogerių kraštas“? Taip, Lietuva – švogerių kraštas. Tai turbūt yra viena iš didžiausių Lietuvos stiprybių. Bent aš greičiau rasčiau argumentų tokiam teiginiui pagrįsti negu priešingam.

Visų pirma, kiekvienas iš mūsų intuityviai jaučia, kad ryšys tarp giminaičių yra tobulesnis už ryšį tarp krauju nesusietų žmonių. Išimtis tikriausiai būtų vyro ir žmonos ryšys, bet tai apskritai yra išskirtinis atvejis. Visai neatsitiktinai krikščioniškoji kultūra (kuriai, šiaip ar taip, visi priklausome) pasirinko giminystę kaip simbolį tobulam visų žmonių tarpusavio ryšiui išreikšti.

Krikščionys mokomi vienas kitam būti broliais ir seserimis. Bet jokiu būdu ne atvirkščiai – tikrus brolius ir seseris vertinti kaip nepažįstamuosius. Ėjimas nuo žemesnio lygio ryšio į aukštesnį šiuo atveju labai aiškiai juntamas.

Lygiai taip pat neatsitiktinai ir intuityviai moderni tautinė valstybė stojo ant giminystės pagrindo. Juk tai, ko nepajėgiame išreikšti, kalbėdami apie „pilietiškumą“ ir „patriotizmą“ iš esmės yra tam tikros politinės giminystės siekis. Pilietybė – šiuolaikinės valstybės pagrindas visus kitų šalių žmones padaro svetimesniais, uždraudžiant jiems, pavyzdžiui, eiti pareigas valstybės tarnyboje. Panašių pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugiau, bet tikriausiai visi viduje jaučiame, apie ką eina kalba.

Beje, tie, kam teko domėtis tarpukario veikėjų dienoraščiais ar atsiminimais, nesunkiai įsitikins, kad Lietuvos politinė giminystė natūraliai pratęsė tikruosius kraujo ryšius. Polovinskai, Merkiai, Landsbergiai, Grigaičiai – visi jie kūrė Lietuvą (dažnai dėl to grįždami iš tolimų kraštų ir įpusėto gyvenimo) kaip „saviškių“ kraštą.

Pradžioje pristatytas pavyzdys kaip tik ir rodo, kad tie žmonės nematė jokio konflikto tarp lojalumo giminėms ir valstybei. Gali būti, kad jie buvo teisūs.

Vienas iš svarbiausių tokio požiūrio privalumų yra tas, kad giminystė yra pagrįsta išankstiniu tarpusavio pasitikėjimu. Apgaulė, nuoskauda, išdavystė tokiu atveju yra išimtis. Jos nelaukiama, nesibaiminama, ji pakeičia tik konkrečią situaciją. Nors gali skambėti naiviai, iš tikrųjų tokia pasaulėžiūra žmonių santykius paverčia labiau kūrybiškais ir produktyvesniais.

Tai gerai žino visi vadovai, kurie šiais laikais daug kalba apie „komandos“ reikšmę. Giminė yra natūrali „komanda“. Ne veltui valdovai visais laikais buvo mokomi pavaldinius vertinti kaip savo vaikus – iš anksto žvelgti į juos palankiai ir tik atskirais atvejais nusivilti.

Kita vertus, šiuolaikinė „antikorupcinė“ savimonė yra pagrįsta išankstiniu nepasitikėjimu. Tam, kad nebūtų piktnaudžiavimo, atsiranda konkursai užimti pareigas ir viešieji pirkimai. Tačiau taip nepasiekiama tai, ko siekiama. Neįmanoma pasipriešinti paprastam gyvenimo faktui, kad tik įstaigos vadovai žino, kokių žmonių ir daiktų jiems reikia darbe.

Įsivaizduokite, kad koks nors viršininkas priima į darbą savo (o, siaube!) brolį. Normalu manyti, kad jis tai daro iš praktinių sumetimų – brolis labai gerai dirba, yra pažįstamas ir patikimas, tai kam dar ieškoti?

Gali būti, kad viršininkas elgiasi kitaip ir brolį priima dėl kitų priežasčių. Tačiau tokiu atveju problema yra iškreiptas požiūris į darbą, o ne iškreiptas požiūris į brolį. O nuo iškreipto požiūrio į darbą konkursas nė kiek nesaugo.

Konkursas, pasak mano bičiulio, yra puikus būdas atmesti nereikalingus žmones. Apie viešuosius pirkimus reikėtų kalbėti atskirai, tačiau iš esmės dėl jų valstybė rinkoje tampa nerangiu pinigų maišu, iš kurio kiekvienas apsukruolis siekia kuo daugiau pasisemti.

Trumpai tariant, nieko naujo, kad valstybė ir šeima yra glaudžiai susijusios. Apie tai kalba visa politikos klasika. Tačiau valstybė ir šeima viena kitą teigiamai veikia tik viena kryptimi. Kai valstybė tampa šeimos pratęsimu, kai siekiame vienas kitam būti „saviškiais“, visi iš to laimime.

Bet kai valstybė mėgina neigti natūralią šeimos reikšmę ir pati stengiasi tapti „kaip šeima“, tai visada atrodo dirbtinai, komiškai ir net apgailėtinai. Kad ir koks geras premjeras būtų Kubilius, lašinių jis greičiausiai neatsiųs. Nebent, žinoma, Kubilius yra ir jūsų dėdė. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close