captcha

Jūsų klausimas priimtas

Aloyzas Stasiulevičius. Ar reikalingas Lietuvai destruktyvus, griaunamasis menas?

Gegužės trečią dieną atidariau personalinę parodą „Tarp sacrum ir profanum“ Seinuose. Paroda keliaus po Lenkijos miestus, pabuvos Varšuvoje, Krokuvoje. 34 paveikslai, beveik pusė jų yra Kristaus kančios istorija. Paroda skirta Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties 20-mečiui. Parodą inspiravo, rėmė Lietuvos konsulato vadovė Liuda Bagdonavičienė. Paroda sutapo ir su konferencija, kuri buvo skirta lenkiškai išleistai knygai apie Antaną Baranauską, kurią parašė istorikas Egidijus Aleksandravičius.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Gegužės trečią dieną atidariau personalinę parodą „Tarp sacrum ir profanum“ Seinuose. Paroda keliaus po Lenkijos miestus, pabuvos Varšuvoje, Krokuvoje. 34 paveikslai, beveik pusė jų yra Kristaus kančios istorija. Paroda skirta Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties 20-mečiui. Parodą inspiravo, rėmė Lietuvos konsulato vadovė Liuda Bagdonavičienė. Paroda sutapo ir su konferencija, kuri buvo skirta lenkiškai išleistai knygai apie Antaną Baranauską, kurią parašė istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Esu visuomeniškas žmogus, dalyvauju Kultūros kongreso veikloje. Ten yra apie 20 skirtingų profesijų žmonių, mes svarstome įvairius kultūros klausimus. Mums pavyko pasiekti labai svarbių rezultatų. Liberalų partija norėjo uždaryti muzikos ir dailės mokyklas, perparduoti pastatus. Kartu su Mokytojų profsąjunga mums pavyko šiuos procesus sustabdyti.

Buvo organizuota konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvus menas Lietuvoje“. Buvo paliesta tai, kas įvyko prieš keletą metų Čiurlionio meno mokykloje, kai mokyklos peržiūroje buvo pateiktas abiturientės darbas „Mergaitė nekalta“, bet iš tikrųjų tai buvo septyni nusižudymo būdai. Mokytojas Raila vėliau pateikė filmą apie šią peržiūra, įruošė būdelę su ausinėmis, kur buvo tiesiog skatinama ir propaguojama savižudybė. Tokiu atveju yra pažeisti įstatymai, kurie yra priimti ir skamba gana kietai: bet kokia savižudybės propaganda yra uždrausta. Todėl manau, kad Agnės Narušytės radijo komentaras, pasirodęs ir internete, kad mes, menininkai, ir Seimas nori įvesti fašistinę diktatūrą menui yra visiškai klaidingas. Tai ne cenzūra, tai ribojimas ekstremistinės, griaunamosios veiklos. Ir man atrodo, kad šitie įstatymai galioja ne tiktai eiliniams piliečiams, bet ir menininkams.

Tas ekstremizmas yra atkeliavęs iš Amerikos. Man atrodo, kad mūsų šios ideologijos atstovai remiasi Jurgiu Mačiūnu. O Jurgis Mačiūnas yra Lietuvoje labai remiamas, Jonui Mekui yra mokama 12 milijonų už jo projektus. Jurgis Mačiūnas yra bolševikinės orientacijos, man yra tekę skaityti jo laiškus Vytautui Landsbergiui, kuriuose jis labai aiškiai įvardina, kad „man artima tarybinė ideologija, Majakovskis, atsiųsk man medžiagos“ ir t. t. Jurgis Mačiūnas rašė fliuksininkų manifestą, o fliuksininkų veikla (jie kovojo ir prieš karą Vietname) yra paremta griovimo ideologija. Pavyzdžiai pateikti Tomo Sakalausko knygoje. Ką jie kalba? Kai Jurgis Mačiūnas siūlo padegti muziejus, bibliotekas – ką gi, teisę padegti kiekvienas turi. Bet kai jis suruošia Mišias koledžo koplyčioje ir dalina Komuniją su purgenu ir visiems paleidžia vidurius, yra peržengiamos bet kokios ribos. Tai nenormalaus, destruktyvaus žmogaus veikla. Ir todėl jo ideologiją perkelti dabar į Lietuvą – truputėlį keista.

Mane dar nustebino pasiūlymas, kad Dainiui Liškevičiui yra suteikiama teisė dalyvauti Venecijos bienalėje su projektu, kuriame yra įvardijamas Bronius Maigys, kuris 1985 metais „Ermitaže“ apliejo rūgštimi Rembrandto paveikslą „Danajė“. Lietuva prarado gana daug paveikslų, kuriuos buvo žadama grąžinti į Lietuvą, jie buvo konfiskuoti iš sukilėlių bajorų ir patalpinti saugyklose „Ermitaže“. Taigi ekstremistinė ideologija vežama į Veneciją.

Ar iš tikrųjų dabar tai aktualu Lietuvai? Kai truputėlį keičiasi politinė situacija, kai pasaulyje gerokai padaugėjo neapykantos. Galvokime apie tai, ko reikia Lietuvai. Ar menininkas yra atsakingas už savo veiklą, ar menininkas apskritai neatsakingas už nieką? Man labai artima popiežiaus Jono Pauliaus II laiške menininkams išsakytos mintys. O jis sako, jeigu tau Dievas davė gabumų, talentą, tai tu jį panaudok artimo meilei ir savo tautos, savo asmenybės įprasminimui. Čia yra labai reikšmingi žodžiai, reikėtų mums visiems pamąstyti.

Reikia pasakyti, kad daugelis Lietuvos menininkų yra labai kūrybingi, vyksta daug įdomių parodų. Ką tik dalyvavau Individualistų parodoje Rotušėje, dabar paroda perkeliama į Gariūnų kultūros centrą. Yra didžiulė Stasės Mičelytės kolekcijos paroda Chodkevičių rūmuose. Esu pakviestas į Druskininkus, kur vyks „Vasara su Čiurlioniu“. Nepaprastai gera yra tapytojo Leonardo Tuleikio darbų paroda, netekome ypatingai talentingo žmogaus. Dailininkų sąjunga yra galinga, didelė organizacija, jai priklauso 1500 menininkų, Lietuva yra turtinga. Menininkai labai kūrybingi, labai aktyvūs. Tik kažkodėl rėmimas iš Kultūros ministerijos visą laiką skiriamas nedidelei grupei menininkų, kurie labai dažnai pateikia tas griaunamąsias, destruktyvias idėjas. Ir tada susidaro disproporcija, tradicinis menas Kultūros ministerijos yra neremiamas ir mes jaučiame didelę neteisybę. Susikuria konfliktinė situacija, kuri visiškai nereikalinga dabar. Aš manau, kad reikia ieškoti kaip tik to, kas mus jungia, o jungia mus menas. Mums reikia daugiau susikalbėjimo, bendrų atsparos taškų ieškojimo, nes Europos padangė niaukiasi. Tai, kas vyksta Ukrainoje, mus truputėlį įpareigoja susimąstyti, ar reikalingas Lietuvai destruktyvus, griaunamasis menas?

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...