captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie skaičių 13

Kas linkęs skaičius sureikšminti, sakytų, kad gegužės 13-oji – nelaiminga diena. Ir gegužės mėnuo, nors pats gamtos gražumas, prietaringų žmonių vadinamas „nelaimėliu“. Sakoma, sudėtingi ir sunkūs gyvenimo nutikimai laukia gimusiųjų šį mėnesį, dar vadinamą gražiais žiedžio ar sėjos vardais. Iš kur tokie tikėjimai, ir ar reikia bijoti 13-osios dienos?
L. Klimka, Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
L. Klimka, Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kas linkęs skaičius sureikšminti, sakytų, kad gegužės 13-oji – nelaiminga diena. Ir gegužės mėnuo, nors pats gamtos gražumas, prietaringų žmonių vadinamas „nelaimėliu“. Sakoma, sudėtingi ir sunkūs gyvenimo nutikimai laukia gimusiųjų šį mėnesį, dar vadinamą gražiais žiedžio ar sėjos vardais. Iš kur tokie tikėjimai, ir ar reikia bijoti 13-osios dienos?

Įdomu, kad oficialiose religijose šis skaičius nelaikomas „nelaimingu“ ar „velnio“. Senovės Egipte manyta, kad tryliktuoju laipteliu, tryliktuoju žingsneliu mirusiojo siela pasiekianti amžinybę.

Graikuose 13 – jėgos ir kilnumo ženklas, nes dievų valdovas Dzeusas buvo tryliktasis svarbiausių dievų rate. Krikščionybė taip pat trylikos nelaikė blogu skaičiumi. Juk Bibliją sudaro 13 knygų: penkios Senojo Testamento ir aštuonios Naujojo arba Prisikėlimo. Jėzus Kristus įkūrė kunigystę prie paskutinės vakarienės stalo surinkęs 12 apaštalų ir pats būdamas ten tryliktuoju. Iš čia, beje, lietuviškosios Kūčių vakarienės paprotys ant stalo dėti 13 patiekalų.

Skaičiaus 13 sureikšminimas neabejotinai yra susiję su kalendoriaus atsiradimu. Kadangi Saulės metuose 12 mėnulinių mėnesių be liekanos netelpa, kas keleri metai tenka įterpti papildomą tryliktąjį mėnesį. Štai iš kur kalendoriaus skaičiavimo keblumai. Ir jų sprendimų įvairovė!

Kaip 13 tapo „velnio tuzinu“? Greičiausiai sudarinėjant mišrų Saulės-Mėnulio, taigi žemdirbiškąjį kalendorių. Atrodydavo, kad kas keleri metai nustatyta tvarka sugriūva. Kažkokios piktos jėgos verčia įterpti papildomą laiko atkarpą. Toji tapo nemėgstama, o skaičius 13 – už pasaulio harmonijos ribų. Tada liaudis prisiminė, kad vienas iš Kristaus apaštalų buvo Judas... Beje, Saulė Zodiako ratu eina per 13 žvaigždynų, tačiau Gyvatnešyje užsibūna labai trumpai, todėl jis ir atmetamas, neskaičiuojamas.

Viduramžių numerologijoje – tokiame pseudomoksle apie skaičių mistiką – visi nelyginiai skaičiai laikomi „vyriškais“, „aktyviais“. Juolab nedalūs.

Ypatingai pavojinga prietaruose laikoma tryliktoji mėnesio diena, sutampanti su penktadieniu – „juodasis penktadienis“. Prietaras kilo iš to, kad penktoji savaitės diena senosiose religijose buvo globojama moteriškų dievybių. Romėnai ją buvo paskyrę Venerai, keltai ir lietuviai – laumėms. Darbų penktadienio pavakare nepradėdavo: laumės nusineš jų sėkmę. Išties tai būdavo atokvėpis po pirmosios savaitės pusės darbų, nes baltiškoji savaitė trukdavo devynias dienas.

Prietarai yra labai gajūs, o kartais tampa ir humoru. Štai garsiajame „Savojos“ viešbutyje Paryžiuje, kur vyksta aukščiausiojo rango priėmimai, vietos prie oficialiųjų pietų stalo yra numeruotos. Tryliktoje kėdėje sėdi juodas medinis katinas. Jis vardu Kasparas, jam taip pat patiekiami visi valgiai, įpilama vyno. Kai kurie pasaulio viešbučiai apskritai neturi tryliktojo aukšto.

Mūsų tautos tradicijos 13-ojo skaičiaus nesibaido. Pats skaniausias lietuviškas varškės sūris – 13proc. riebumo…

Bet štai žvilgtelėjus į Lietuvos istorijos kalendorių kaip tyčia „juodų“ įvykių matosi ganėtinai. 1545 m. gegužės 13-ąją Karaliaučiuje mirė Stanislovas Rapalionis, vienas mokyčiausių ir protingiausių to meto lietuvių, Martyno Mažvydo leidiniui išvertęs giesmių, taigi laikytinas ir mūsų raštijos vienu iš pradininkų. Karaliaučiaus universitete jis buvo pirmasis teologijos ir hebrajų kalbos profesorius. S. Rapalionio gimtinė – netoli Eišiškių. O palaidotas profesorius garsiojoje Karaliaučiaus katedroje.

1832 m. gegužės 13-ą caras Nikolajus I uždarė Vilniaus universitetą. Tai buvo atsakas į akademinio jaunimo dalyvavimą sukilime prieš rusų valdžią. Labai skaudus ir labai taiklus smūgis kraštui: be universiteto Lietuva iškart tapo gūdžia provincija. Iki uždarymo Vilniaus aukštoji mokykla buvo didžiausia ir pirmaujanti Rusijos imperijoje. Taigi ne iš Rytų šviesa sklido į mūsų kraštą...

Ir dar viena nemaloni istorijos data: 1863 m. gegužės 13-ąją Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas Michailas Muravjovas, jam suteikti ypatingi įgaliojimai slopinti sukilimą. Šio buvusio liberalo, netgi dekabristo pasiūlymu Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, pradėta arši krašto rusinimo politika. Caras M. Muravjovo nuopelnus įvertino suteikdamas jam grafo titulą, o iš lietuvių tautos amžiams jis pelnė Koriko pravardę. Nelengva buvo tautai atgimti po tokių kultūrinio genocido veiksmų. O vis tik Atgimimo pavasaris atėjo!

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...