captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokyklinius metus pasitinkant

Linksmu mokyklinio varpelio tilindžiavimu pasitiko mus rugsėjis. Galėtume šį mėnesį vadinti mokykliniu, tačiau istoriškai, dar ir ne taip seniai – prieš ketvertą-penketą kartų – pamokos kaimo vaikams prasidėdavo baigus ganiavą, vėlyvą rudenį.

Linksmu mokyklinio varpelio tilindžiavimu pasitiko mus rugsėjis. Galėtume šį mėnesį vadinti mokykliniu, tačiau istoriškai, dar ir ne taip seniai – prieš ketvertą-penketą kartų – pamokos kaimo vaikams prasidėdavo baigus ganiavą, vėlyvą rudenį.

Per šį mėnesį gamtoje įvyksta labai daug pasikeitimų. Naktis trukme paveja dieną, o gilios šalnos nuspalvina augmeniją. Paros vidutinė temperatūra apie lygiadienį, rugsėjo 22-ąją  nukrenta žemiau 10 Celsijaus laipsnių. Saulėtų valandų rugsėjyje tebūna apie 200. Augalai pamažėle ima ruoštis žiemos miegui.

Mėnesio viduryje per Lietuvą ima ristis klevų geltimo banga; iš rytų link pajūrio, 55 kilometrų per parą greičiu. Taigi auksinis ruduo keliauja mūsų kraštu beveik savaitę. Ypatinga ta rudens pradžios nuotaika; Maironio žodžiais:

... Oratinkliai draikės be vėjo.

Šypsojo saulė; bet jos spinduliai

Tarytum sudieu tekalbėjo.

Rugsėjis senuose kalendoriuose įvardintas labai skirtingais vardais:  rudens,  paukštlėkis,  rudugys, sėjos, dagos, šilų, viržių, riešutų, strazdinis, elnių rujos… Kai kuriuos įvardus vis dėlto verta ir plačiau paaiškinti. Ūkyje pagrindinis rugsėjo darbas, kuriam būdavo itin kruopščiai ruošiamasi – žiemkenčių sėja. Todėl ir mėnuo – sėjos. Rudugys – tikėtina santrumpa iš „rugių dygimo“. Daga – dviejų prasmių žodis: tai ir žiemkenčių daigai, ir apskritai rudens derlius.

Viržiai išties šiluose rugsėjį žydi, iš jų bitelės dar kiek prirenka kartoko miško medaus, beje, labai vaistingo, ypač padedančio peršalus. Iš daugiabalsio paukščių klegesio miške dabar teišgirsti strazdų švilpavimą. Užtat mėnesio pabaigoje toli aidės galingas elnių patinų maurojimas. Kviečia jie varžovus suremti ragus dvikovose; ruja – kanopinių vestuvių metas. Pirmykštės bendruomenės, akmens amžiaus žmonėms tai būta svarbaus kalendorinio atskaitos taško, laiko skaičiavimo pradžios. Labai senus laikus mena ir riešutų mėnesio pavadinimas. Riešutų derlių deivė Lazdona globodavusi. Sumaišyti su medumi, sudėti į liepinėles, riešutai stiprindavo kelionėje ar karo žygyje.

Bet grįžkime prie mokyklinių reikalų. Mokslo metų pradžia – gera proga prisiminti švietimo istorijos Lietuvoje tradicijas. Yra ten įdomių ir naudingų, net pamokančių dalykų. O dar šie metai keletu atvejų – ir sukaktuviniai. Žinios apie pirmąsias mokyklas Lietuvoje yra iš XIV a. pabaigos. Tai susiję su Lietuvos krikštu, nes mokyklos buvo steigiamos prie parapijinių bažnyčių, o mokytojais būdavo vienuoliai.

1397 metų gegužės 9 d. Vilniaus vyskupo Andriaus laiške minimas atskiras katedrinės mokyklos pastatas Žemutinės pilies teritorijoje. Tais pačiais metais, taigi prieš 625-erius, lapkričio 10 dieną karalienė Jadvyga fundavo lietuvių kolegiją Prahos universitete. Netrukus buvo atnaujinta ir Krokuvos universiteto veikla, – 1400-aisiais tuo pasirūpino Lenkijos karalius Jogaila. Savo rašte jis pažymi besirūpinąs Lietuvos žemių naujakrikštais.

O apskritai čia gražiai iškelta mokslo reikšmė: „…gavome Lenkijos karalystės karūną, kad išgarsintume pačią karalystę šlove mokytų vyrų, kurių mokslais galėtume pašalinti karalystės trūkumus ir tamsiąsias vietas, ir ją pačią galėtume prilyginti kitoms žemėms. Neabejodami, kad tai padės sveikai pašalinti minėtus karalystės ir mūsų žemės kliuvinius, mūsų Krokuvos mieste įsakome paskirti, išrinkti, nuspręsti, įkurti bei patvirtinti vietą, kur apskritai klestėtų mokslai visuose leistuose fakultetuose, būtent teologijos arba Šventojo Rašto, kanoninės teisės, įstatymų, fizikos ir laisvųjų menų…, šiuo raštu šitai visiems laikams patvirtiname“. Šis dokumentas liudija apie stebėtiną švietimo reikšmės valstybės gerovei supratimą.

Netruko atsirasti ir švietimo rėmėjų. 1410-aisiais, taigi Žalgirio mūšio metais, Krokuvos universiteto profesorius Janas Isneris savo testamente išreiškė tokią valią: viename jo nupirktame name tegyvena pasiturintys lietuvių ir rusėnų studentai, o antras namas tebūna skirtas neturtingiems studentams, bakalaurams ir magistrams. Maža to, turtingesnieji privalo duoti lėšų  tiems vargingai besiverčiantiems; kaip pasakyta testamente: „dviem vertiems lietuviams aštuonias markes teologijos ir laisvųjų menu studijoms“.

Besimokančiu jaunimu rūpintasi ir Vilniuje. Valdovo Žygimanto Senojo 1518 m. privilegijoje rašoma: „Pasirėmę papročiais tam tikrų mūsų miestų, kuriuose parduoti malkas pasirūpinama taip pat ir mokyklų reikmėms, turėdami galvoje minėtosios Vilniaus mokyklos gerą nusistatymą plėtoti pavyzdinius mokslus ir būti Respublikos garbe, nutarėme ir šiuo (raštu) įsakome, kad paeiliui ir toliau visi iki vieno vežantys ė mūsų Vilniaus turgų arba šioje, arba anoje Vilnios upės pusėje per miestą malkas, iš kiekvieno vežimo, prikrauto bet kokių degių malkų, vieną rąstą duotų mokyklai“. 

Štai taip paprastai tais tolimais laikais buvo išspręstos šildymo bėdos. Šiandienos problemos kitos: mokykloms labai reikia gerų ir talentingų mokytojų. Kokia mokykla šiandien, tokia visuomenė rytoj...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...