captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Gal jau laikas permąstyti žaidimo taisykles?

Kadangi šis radijo komentaras transliuojamas penktadienį, o kartojamas pirmadienio rytą, kalbėti apie Respublikos Prezidento rinkimus nelabai išeina, nes penktadienį pasakytos mintys gali keistai atrodyti pirmadienį, kai jau bus žinomi pirmojo turo rezultatai ir bus išspręsta bene vienintelė šių rinkimų intriga – prireiks ar ne antrojo turo.
V. Radžiūno (LRT.lt)
V. Radžiūno (LRT.lt)

Kadangi šis radijo komentaras transliuojamas penktadienį, o kartojamas pirmadienio rytą, kalbėti apie Respublikos Prezidento rinkimus nelabai išeina, nes penktadienį pasakytos mintys gali keistai atrodyti pirmadienį, kai jau bus žinomi pirmojo turo rezultatai ir bus išspręsta bene vienintelė šių rinkimų intriga – prireiks ar ne antrojo turo.

Tačiau šios dienos suteikia gerą progą pasvarstyti apie Prezidento instituciją, apie jos funkcijas ir galias, santykius su kitomis valstybės institucijomis, ypač su Seimu ir Vyriausybe. Čia reikia pripažinti, kad tokie pasvarstymai viešojoje erdvėje pasirodo per kiekvienus Prezidento rinkimus, tačiau rinkimai praeina, o bandymai padiskutuoti apie Prezidento instituciją atsiduria žiniasklaidos archyve ir vėl pamirštami.

Žinoma, laikinai pamiršti galima, tačiau poreikis diskutuoti, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų niekur nedings. Stebint tokią vangią Prezidento rinkimų kampaniją pirmiausia kyla klausimas, ar verta šalies vadovą rinkti visuotiniuose rinkimuose? Tokie rinkimai sukuria bereikalingas piliečių viltis, kainuoja brangiai, o rezultatas vargu ar skiriasi nuo to, jei būtų renkama parlamente.

Gal tikrai teisūs tie politikos apžvalgininkai, kurie visuotinius prezidento rinkimus laiko rinkėjų apgaudinėjimu? Gal ir ši rinkimų kampanija yra tokia nuobodi būtent todėl, kad mūsų piliečiai pamažu ima suvokti, jog  Prezidento institucija nėra jau tokia reikšminga ir neverta į ją dėti daug vilčių? Kaip bebūtų, Prezidento pareigybę turime jau daugiau kaip 20 metų, rengiame jau šeštus valstybės vadovo rinkimus, todėl gal vis daugiau mūsų žmonių susimąsto, ar verta dėti daug vilčių į pareigūną, kurio galios yra pakankamai ribotos.

Kitas klausimas – kaip spręsti mūsų Prezidento partiškumo problemą. Toks derinys, kai parlamentinę sistemą papildo visuotiniuose rinkimuose renkamas Prezidentas, ryškiausiai įgyvendintas Prancūzijoje, kur prezidento partinė priklausomybė yra aiški ir pabrėžiama. Visi žinome, kad buvęs šios šalies prezidentas Nicolas Sarkozy yra dešinysis, o dabartinis prezidentas Francois Hollande`as yra kairysis. Tuo metu pas mus susiklostė tradicija, pradėta V. Adamkaus ir pratęsta D. Grybauskaitės, kad jau penkiolika metų turime šalies vadovą, kuris politiškai yra joks. Tai nėra gera tradicija, nes politika yra kolektyvinis žaidimas, todėl kandidatai į šalies vadovus turėtų būti ruošiami politinėse partijose, o mes, rinkėjai, matydami kandidato partinę priklausomybę, žinotume, ko iš jo tikėtis Prezidento poste.

Trečiasis klausimas – kaip reikėtų vertinti tautos mandatą turinčio Prezidento norą kištis į parlamento daugumos reikalus. Esame parlamentinė respublika, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka parlamento dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė. Tačiau mūsų politinėje istorijoje turime kelis pavyzdžius, kai prezidentai neatsilaikė pagundai bandyti paveikti Seimo daugumos sudarymą. 2000 metais prezidentas V. Adamkus aktyviai dalyvavo sudarant socialliberalų ir liberalų valdančiąją koaliciją, tuo ignoruodamas socialdemokratinę koaliciją, laimėjusią daugiausiai mandatų. 2012 metais prezidentė D. Grybauskaitė bandė neleisti teisiamųjų suole sėdinčiai Darbo partijai patekti į valdančiąją koaliciją. Abiem atvejais prezidentų bandymai nelabai pavyko.

Ketvirtasis klausimas – kaip reikėtų vertinti tai, kad pagal mūsų Konstituciją vykdomoji valdžia yra padalyta ir Prezidentas atlieka dalį jos funkcijų. Šis klausimas viešojoje erdvėje pateikiamas ir kitaip – ar reikia mums Prezidento kaip antrojo Ministro pirmininko, kuris gali kritikuoti Vyriausybę, tačiau už jos darbą neatsako?

Keliant šiuos klausimus, reikia nepamiršti, kad mūsų Konstitucija buvo rašoma 1991–1992 metais, kada viena politinė jėga, tada besivadinusi Lietuvos Sąjūdžiu, labai norėjo stipraus Prezidento ir 1992 m. gegužės mėnesį net buvo inicijavusi referendumą tuo klausimu. Kitos politinės jėgos stengėsi sumažinti Prezidento galias, todėl Konstitucijoje surašytos Prezidento funkcijos yra tam tikras kompromisas.

Tačiau tas 1992 m. kompromisas veikia mūsų dabartinį politinį gyvenimą. Mes priversti žaisti pagal taisykles, kurios buvo surašytos kitokioje politinėje tikrovėje. Todėl penktasis klausimas – gal jau laikas pradėti permąstyti tas taisykles?     

Komentaras skambėjo per LRT radiją.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...