captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ukraina jau seniai turėjo būti pakviesta rengtis į ES

Kol pasaulis su dideliu nerimu žiūri į poslinkius Ukrainoje, negalima savęs neklausti, o kas būtų įvykę, jeigu Europos Sąjunga būtų Ukrainai atvėrusi duris tuoj po 2004–2005 m. Oranžinės revoliucijos. Tokį klausimą kairiosios minties svetainėje „Social Europe“ kelia Nyderlandų istorikas ir žurnalistas Janas Marinus Wiersma.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kol pasaulis su dideliu nerimu žiūri į poslinkius Ukrainoje, negalima savęs neklausti, o kas būtų įvykę, jeigu Europos Sąjunga būtų Ukrainai atvėrusi duris tuoj po 2004–2005 m. Oranžinės revoliucijos. Tokį klausimą kairiosios minties svetainėje „Social Europe“ kelia Nyderlandų istorikas ir žurnalistas Janas Marinus Wiersma.

Jo nuomone, „nei tada, nei dabar Briuselis nelaikė ir nelaiko Ukrainos realia kandidate į narystę Europos Sąjungoje. Iš tiesų plėsdamasi Europos Sąjunga žvelgė kitomis kryptimis – į Turkiją, Vakarų Balkanus, net Islandiją.

Todėl ir lieka neaišku, ar tuo atveju, jeigu būtume pradėję Ukrainos  įstojimo procesą jau tada, būtume matę Kijeve susikuriant stabilesnes vyriausybes ir tuo pačiu išvengę problemų, kankinančių Ukrainą dabar.

Nė viena vyriausybė, vadovavusi Ukrainai po Sovietų Sąjungos iširimo, rimtai nebandė įveikti skilimo tarp šalies rytų ir vakarų, nemėgino nubrėžti  valstybei aiškios krypties.

Dažnai į pirmą planą prasistumdavo savų interesų ir grupių protegavimas. Taip sugriuvo ir Oranžinės revoliucijos koalicija – ją pakeitė tie, kuriuos ši revoliucija buvo nuvertusi.

Ir net jeigu Ukrainoje būtų buvę plačiai sutarta dėl, pvz., proeuropietiškos orientacijos, lieka klausimas, ar šalies vadovaujantieji sluoksniai būtų buvę pasirengę skatinti esminius pokyčius ir imtis reformų, kurių reikia, kad Ukraina aiškiai pasuktų į stojimo Europos Sąjungon kelią.“

„Aš taip rašau, – tęsia olandas J. M. Wiersma, – kadangi 2004-ieji buvo tie metai, kada mes į Europos Sąjungą priėmėme aštuonias šalis iš Vidurio bei Rytų Europos. Tos iš jų, kurios yra tiesioginės Rusijos kaimynės, labai džiaugiasi ir toliau džiaugsis ta politine apsauga, kurią buvimas Europos Sąjungoje joms teikia.

Šių valstybių prisijungimas ir buvo vadinamas „didžiuoju sprogimu“. Jis drauge su Malta ir Kipru ir davė mums tą dešimtį naujų narių. Europos Sąjungai tai buvo drąsus žingsnis, iš dalies politiškai motyvuotas tam, kad didesne dalimi užbaigtų plėtros procesą, pradėtą 1993 m. narystės kriterijų suformulavimu.

Pagrindinis argumentas, kodėl tada nebuvo pasiskirta daugiau laiko pasiruošti naujų narių priėmimui, buvo tas, jog gali kilti neramumų, jeigu ta plėtros banga būtų dar labiau atidedama į ateitį.

Tačiau tais pat 2004 m. kilo ir pasipriešinimo reakcija: viešoji nuomonė kai kuriose senosiose ir pagrindinėse Europos Sąjungos šalyse atsigręžė prieš tolesnį plėtimąsi. O tai debatus ir pakeitė.

Atsižvelgus į jau padarytus įsipareigojimus Turkijai ir vakariniams Balkanams, nubrėžta nauja linija, nuo narystės atskirianti tokias valstybes, kaip Ukraina, Moldova ar Gruzija. Jos bus laikomos gerais draugais, bet ne kandidatėmis į ES narius. Kitaip tariant ir atvirai sakant, net jei šios šalys būtų padariusios didelę pažangą, – o to nebuvo, – joms durys į Europos Sąjungą vis tiek būtų likusios uždarytos.   

Taigi ar šiuo atžvilgiu šių metų gegužės 1-ąją buvo ką švęsti? Ar turėtume, žvelgdami atgal, į 2004-uosius, žiūrėti kaip į kiek nelaimingus metus, atnešusius mums nelabai populiarų Europos Sąjungos padidėjimą, taip pat ir Oranžinę revoliuciją, kuri galų gale nepastūmėjo Ukrainos į pageidaujamą priekį?

Ne, tai būtų visiškai neteisinga tų žmonių – žmonių tiek Vidurio, tiek Rytų Europoje, įskaitant Ukrainą – atžvilgiu, kurie Europos Sąjungoje regėjo demokratinio pastovumo inkarą ir joje matė savo namus. Didžiulė dauguma šių žmonių dar vis taip galvoja.

Pvz., Europos Sąjunga vis dar populiaresnė Lenkijoje negu daugumoje senųjų jos šalių narių. Apskritai priklausymas Europos Sąjungai išėjo į naudą 2004 m. jon įstojusioms valstybėms. Jos parodė didesnius augimo tempus ir tuo prisidėjo prie geresnių rodiklių Europos Sąjungos visumai.

Taip, pajamų skirtumas tarp naujesnių ir senesnių šalių narių, nors sumažėjo, bet vis tiek lieka didelis, kaip didžiuliai liko ir pajamų skirtumai šalių viduje.

Kita vertus, politinė integracija ėjosi nelauktai sklandžiai. Lenkija netapo Jungtinių Amerikos Valstijų Trojos arkliu, vietoj to ji, kaip ir dauguma kitų naujų narių, konstruktyviai prisidėjo prie debatų dėl konstitucinės sutarties ir prie sprendimų pinigų ir ūkio politikos klausimais.

Tai ne rinkų integracija ar politinis įglaudimas dabar skatina nesutarimus, praėjus 10 metų po fakto. Šiose srityse matėme įspūdingą transformaciją. Didelės investicijos pakeitė daugelio miestų ir regionų veidus. Kur kas lėčiau pasikeitė tų visuomenių mentalitetas. Seni įpročiai miršta nelengvai.

Tai administravimo nesugebėjimai ir silpni instituciniai rėmai, kurie nūnai  sukelia nepasitikėjimą kai kuriose senesnėse Europos Sąjungos šalyse narėse, pvz., Nyderlanduose. O juk tinkamos taisyklės ir jų tinkamas laikymasis, ypač įstatymų valdžios atžvilgiu, ne tik grindžia Europos vertybes, bet ir lemia gerą rinkų veikimą.

Antra opi sritis yra laisvas darbuotojų judėjimas. Užuot aštrinęs problemas jas neigdamas, Briuselis turėtų imtis žygių pasipriešinti išnaudojimui, piktnaudžiavimui ir neteisingai konkurencijai, kylančiai iš darbo sąlygų ir praktikų, visiškai neleistinų tokioje Sąjungoje, kurioje socialinė pažanga vis dar yra vienas iš vadovaujančių principų.

Kartu investuodami į savo visuomenių kokybę ar tai įstatymų valdžios, ar socialinio audinio atžvilgiu, galime padėtį pagerinti. Niekas neturi iš Europos Sąjungos išstoti. Tačiau privalome suprasti, jog šiandienos politiniame klimate 2004-ųjų pakartojimas būtų neįmanomas.

Turėtume džiaugtis, jog tada ryžtingai veikėme ir sukūrėme stabilumo zoną į rytus nuo senojo Europos Sąjungos penkioliktuko. Bet Ukrainos atveju niekas nepasikeitė.

Jos tapimas Europos Sąjungos nare šiandien dar sunkiau įsivaizduojamas nei 2004-aisiais, nes dabar sudėtingiau nustatyti, su kokia Ukraina turėsime reikalų ir kas su šia valstybe bus.“

Taip savo straipsnį portale „Social Europe“ baigia istorikas, žurnalistas, buvęs europarlamentaras Janas Marinus Wiersma. Nuo savęs pridursime, jog Ukrainai aiškiai atverti kelią į Europos Sąjunga jau reikėjo tuoj po 2004-ųjų, jei ne anksčiau, nes ji, kitaip nei Turkija, yra vienaprasmiškai Europos šalis.

Be to, ji mums ne tik artimesnė, bet ir svarbesnė jau vien dėl to, kad per demokratėjančią Ukrainą Europa gali demokratinti ir Rusiją, o Rusijos padarymas jaukia civilizuota valstybe turėtų būti visų europiečių ir pačių rusų siekis.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close