captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rūta Vainienė. Nykstantys pramonės mohikanai: Guliveris pas nykštukus

Vis dar yra žmonių, sergančių nostalgija sovietmečiui. Pavyzdžiui, jie sako, kad jei nebūtume buvę toje sąjungoje, gyventume žymiai blogiau.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vis dar yra žmonių, sergančių nostalgija sovietmečiui. Pavyzdžiui, jie sako, kad jei nebūtume buvę toje sąjungoje, gyventume žymiai blogiau. Nes savo jėgomis nebūtume galėję pasistatyti tokių pramonės gigantų, kuriuos mums pastatė „Maskva“. Naujosios gamyklos pakeitė ir Lietuvos žemėlapį – aplink save sukūrė naujus miestus. Visaginas (seniau Sniečkus), Naujoji Akmenė.

Susimąstyti šia tema privertė jau kurį laiką iš vienos tokių „dovanų“ – „Mažeikių naftos“, o dabar – „Orlen Lietuva“ sklindančios liūdnos žinios. Įmonė dirba minimaliu pajėgumu, patiria nuostolius, atleidinėja darbuotojus. O juk būdavo laikai, kai „Mažeikių nafta“ sukurdavo net iki 15 procentų Lietuvos BVP! Atrodė, kad juodojo aukso produktus gaminančiam milžinui nieko bloga negali nutikti.

O štai – nutinka. Nutiko ir Visagino atominei elektrinei – ne dėl rinkos sąlygų, dėl valdžios sprendimų uždaryti. Bet nutiko. Nutiko kone visoms buvusioms pašto dėžutėmis vadinamoms elektrotechnikos įmonėms. Jų sandėlių atsargos išsilydė „auksavirių“ puoduose. Nutiko žemės ūkio technikos gamykloms – labai greitai, neatlaikius konkurencijos kokybe. „Panevėžio ekranas“ – jau žinomas ne kaip kineskopų gamykla, o futbolo komanda. Radijo komponentų gamyklos, vėliau tapusios „Vilniaus vingiu“, teritorijoje šeimininkauja „Norfos bazė“. Kur buvo „Velga“, bus dar vienas lietuviškasis „Akropolis“.

Kai suklumpa milžinai, visiems aplinkui labai skauda. Skauda darbo netenkantiems žmonėms, o jų didelėse gamyklose daug. Kai visas miestas dirba vienoje gamykloje, visas miestas be jos gali išnykti. Yra tokių pavyzdžių. Kai uždarius statybinių medžiagų kombinatą, Didžiasalis virto miestu-zombiu. Skauda biudžetui. Štai, „Orlen Lietuva“ – didžiausias Lietuvos mokesčių mokėtojas, pernai biudžetui pervedęs 1,4 mlrd. litų. Tai – daugiau, nei skiriama krašto apsaugai! Skauda įmonei paslaugas teikiančioms kitoms įmonėms – jos praranda labai svarbų, strateginį klientą.

Kai susiduriama su tokio masto problemomis, tada dovanotos gerovės klausimas pasisuka kitokiu kampu – ar kartu su dovana negavome ir didelių problemų, o gal – tuščių iliuzijų? Maža Lietuva nebūtinai turi būti Liliputija iš Guliverio kelionių. Nors ir kaip norėtųsi visą ekonomiką pakinkyti tik į milžinų vežimą, būtina atsispirti tokiai pagundai. Kas gyvena tik iš didžiųjų užsakymų, turi žinoti, kad vieną dieną jie gali baigtis. Valdžiai svarbu nesusigundyti gelbėti milžinų. Netrukdyti savo barjerais – taip, bet gelbėti – ne. Ir čia ne tik „Orlen Lietuva“ reikalai. Tai ir, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių“ reikalai. Gauname pamoką, kad nėra garantuoto Guliverio, kuris tampys liliputų laivus. Patiems irgi reikia irkluoti.

Ne visos senosios didžiosios gamyklos pavirto griuvėsių krūva ar tiesiog patraukliu sklypu miesto teritorijoje. Tos, kuris išliko, išliko ne dėl savo prigimtinės jėgos ir galios, o dėl to, kad naujųjų savininkų buvo tarsi sukurtos iš naujo. Taigi savu laiku kas norėjo ir galėjo Maskvai jau padėkojo ir galbūt atsilygino. Dabar svarbu naujomis dovanomis neapsikrauti.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...