captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokymas kaip pašaukimas

Vieną vėjuotą dieną žiūrėjau filmą apie jauną porą. Man padarė įspūdį, kad moteris, sužinojusi, kad jos būsimas vyras yra mokytojas, apsiprato su jo droviais paaiškinimais, jog mokymas yra svarbiausias dalykas, ką žmogus gali daryti. Mokymas – tai ne darbas, ne karjera – ar bent jau aš manau, kad neturėtų būti, – o pašaukimas. Ir džiaugiuosi, kad visuomenė po truputį tuo įsitikina, nors nesu tikras, jog žmonės, nesusidūrę su šia profesija, galvoja taip pat. Jie sako, kad visuomenė turi stengtis įkvėpti jaunus žmones tapti „pačiais geriausiais žmonėmis, kokiais tik jie gali tapti“.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Vieną vėjuotą dieną žiūrėjau filmą apie jauną porą. Man padarė įspūdį, kad moteris, sužinojusi, kad jos būsimas vyras yra mokytojas, apsiprato su jo droviais paaiškinimais, jog mokymas yra svarbiausias dalykas, ką žmogus gali daryti. Mokymas – tai ne darbas, ne karjera – ar bent jau aš manau, kad neturėtų būti, – o pašaukimas. Ir džiaugiuosi, kad visuomenė po truputį tuo įsitikina, nors nesu tikras, jog žmonės, nesusidūrę su šia profesija, galvoja taip pat. Jie sako, kad visuomenė turi stengtis įkvėpti jaunus žmones tapti „pačiais geriausiais žmonėmis, kokiais tik jie gali tapti“.

Įdomu, kaip tai atspindi pasikeitusį požiūrį po 1980-ųjų profesoriaus Alasdairo MacIntyero knygos „After Virtue“ (Po dorybės) pasirodymo, – žmones mažiau domina pasekmės ar žinojimas, kokie dalykai yra geri ar blogi kiekvienam asmeniui, jiems labiau rūpi tapti geresniems. Tam prireikė laiko, tačiau apie kiekvieną auklėjimo filosofiją, atrodo, galima pasakyti tą patį dalyką – kad ugdytojų pareiga padėti jauniems žmonėms tapti geriausiems, kokie jie tik gali tapti. Christopheris Jamiesonas kartą pasiūlė užduoti savo mokiniams esminį klausimą: „Koks žmogus tu iš tikrųjų nori būti?“ Žinoma, visuomet yra tam tikrų apribojimų, nustatytų mūsų visuomenės, tačiau pagal šias ribas mes turėtume padėti jauniems žmonėms išsiugdyti charakterį. Pasak Jamiesono, turėtume drąsinti savo mokinius žvelgti į visą jų gyvenimą kaip į pašaukimą.

Tai gera mintis – žvelgti į savo gyvenimą kaip pašaukimą – ne tik į kunigystę ar mokytojavimą, slaugymą ar kokią kitą veiklą, kuria užsiimantys žmonės praeityje bandė pateisinti mažą atlyginimą sakydami: „Tokia veikla užsiimu ne dėl pinigų, bet dėl to, kad tai geras, naudingas darbas.“ Kad ir ką žmogus darytų, galima žiūrėti į tai kaip veiklą vien dėl savęs, arba kaip į darbavimąsi ir kitų labui. Tuomet visuomenė pasikeistų, jei asmuo suvoktų, jog kad ir kokia veikla jis užsiims, ji bus svarbi ir reikšminga, nes sustiprins kitų gyvenimo patirtis.

Liverpulio vyskupas Jimas Jones iškėlė mintį, kad „auklėjimas – tai charakterio kūrimas ir formavimas“. Jei ši idėja išliktų mūsų veiklos pagrindine ašimi, manau, kad mes lengvai išvengtume pagundos perdėtai susitelkti į rezultatus. Jei nepervertinsime egzaminų svarbos, tai nebijosime būti apkaltinti pamokslavimu ir kritiškumu. Tačiau tai paskatins mus tobulėti – tai, ką darome gerai, padrąsins mus atlikti dar geriau. Reikia tik atrasti pusiausvyrą tarp šių dalykų. Būtų kvaila manyti, kad egzaminų rezultatai nesvarbūs, nes išties jie yra svarbūs, ir jei mes nevertinsime jų pakankamai rimtai, mūsų mokiniai egzaminų paprasčiausiai neišlaikys. Tačiau įdomu, kaip pagerėja rezultatai, jei jie yra ne galutinis tikslas, o tik dalis auklėjimo proceso, kuris apima ir kitus svarbius aspektus. „Galutinis“ rezultatas, kurio siekiame kaip ugdytojai, – tai padėti mūsų mokiniams tapti geriausiais žmonėmis, kokiais jie tik gali tapti. Richardas Pringas, Oksfordo profesorius emeritas, išskiria penkis išsilavinusio asmens bruožus:

- žinios ir supratimas: geras dalyko išmanymas;

- praktiniai gabumai: asmens sugebėjimas teoriją pritaikyti praktikoje;

- moralinė branda, kuri atsiskleidžia tuo būdu, kaip asmuo bendrauja su kitais žmonėmis – atskirais individais ir visa visuomene;

- sugebėjimas gyventi bendruomenėje – kaip asmuo sutaria su kitais;

- savirealizacija.

 

Kad tai pasiektų, mokytojas turi būti daug daugiau nei vien mokymo programos pristatytojas. Sutinku su Pringu, kad viena iš klaidų, būdingų įvairioms vyriausybėms, yra kalbėti apie „mokytojo išsimokslinimą“ – mums reikia išsilavinusio mokytojo, jei norime sėkmingai suteikti žinių kitiems. Tarp geriausiai išsimokslinusių XX a. žmonių buvo naciai, kai jie kadaise sublizgėjo kaip puikūs inžinieriai ir gydytojai, tačiau to, kaip jie elgėsi su kitais, negalima pavadinti žmogišku elgesiu, nes nebuvo pusiausvyros tarp žinių ir sugebėjimo jas perteikti ar pritaikyti bendram gėriui. Mokytojas turėtų būti ne tik savo srities specialistas, besižavintis savo dalyku – jis turi būti pasiruošęs pakviesti mokinius į savo dėstomo dalyko pasaulį taip, kad jie galėtų įžengti į santykį mokytojas–mokinys–dalykas. Mokytojas taip pat turi raginti ir lydėti mokinius tol, kol jie atras savo kelią, išmoks kritiškai mąstyti ir sugebės suvokti tiesą apie save, kitus ir pasaulį, kuriame gyvename.

Pabaigti norėčiau keletu pavyzdžių iš profesoriaus Juliano Sterno knygos „Mokyklos dvasia“, kurioje šios temos nagrinėjamos plačiau.

Mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet yra labai svarbu ir jo paties asmenybė – tai, kas jis yra, daro didžiulę įtaką visai patirčiai. Sternas pritaiko Martino Buberio idėją, kur šis susitelkia ties žmogiškais santykiais: Buberis kalba apie blogiausią santykių tipą, kuris apima: „aš / tai“ – kur žmonės naudojasi kitais kaip priemonėmis pasiekti savo tikslų. Klasė – tai vieta, kur turi vyrauti pagarbos, orumo ir integralumo atmosfera, kur puoselėjami įvairių plotmių santykiai: tarp mokytojo ir mokinių, tarp mokinių tarpusavyje, mokinių, mokytojų ir studijuojamo dalyko. Apibūdindamas pastarąjį, Pringas teigia, kad mokytojai – tai tarpininkai tarp mokinių ir dėstomo dalyko. Tam, kad būtų pasiektas toks ryšys, reikia pasiekti lygį „aš / tu“, niekuomet nesupaprastinant jo iki paprasčiausios instrumentinės vertės „ką aš galiu iš to gauti“, nes visi proceso dalyviai turi neįkainojamą vertę; čia bendraujama gerbiant kito orumą ir vertinant kitą.

Taigi, jei nori auklėti mokinius ir padėti jiems augti, nepakanka būti vien savo dalyko specialistu, taip pat reikia tobulinti ir savo gerąsias savybes bei charakterį. Labai svarbu leisti žmonėms suklysti, patirti nesėkmę, kadangi be šito galimybės augti sumažės. Atleidimas suteikia progų keistis ir galimybių pradėti iš naujo. Mokydami jaunus žmones, mes turime klausti ir savęs tokių klausimų: „Kas aš esu? Ką aš darau teisingai? Kur aš klystu? Ką galiu padaryti geriau? Ar aš tobulėju kaip asmenybė?“ Tam reikia sąžiningai permąstyti tai, kas yra, ir tai, kas gali būti.

Vienas gražiausių pavyzdžių apie gerą klasę man yra dvylikamečio Jėzaus patirtis Šventykloje. Štai raktiniai žodžiai: ieškoti, klausyti, klausti, stebėtis, suprasti, tai – paklusnumas, lobis, išmintis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...