captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Popiežiai – kaip dvasingesnės žvaigždės

Siekiant pabėgti nuo pilkos ar rūsčios, o gal tik įprastos kasdienybės, ne visada padeda ir žinios iš Vatikano ar apie jį. Bet retsykiais popiežius tampa malonia staigmena. Praėjusį sekmadienį ta staigmena buvo net keturguba. Roma tiesiog tapo „keturių popiežių miestu“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Siekiant pabėgti nuo pilkos ar rūsčios, o gal tik įprastos kasdienybės, ne visada padeda ir žinios iš Vatikano ar apie jį. Bet retsykiais popiežius tampa malonia staigmena. Praėjusį sekmadienį ta staigmena buvo net keturguba. Roma tiesiog tapo „keturių popiežių miestu“.

Taip rašė Lisabonos dienraštis „Diario de Noticias“, pažymėdamas, jog pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje  du popiežiai drauge  paskelbiami šventaisiais – ir pirmą sykį jų kanonizacijai taip pat du popiežiai ir vadovavo. Tai – Pranciškus su savo pirmtaku Benediktu.

Dabar Šv. Petro soste sėdintis Pranciškus iškėlė dviejų kanonizuojamų popiežių pavyzdingumą – jiedu abu pergyveno didžiąsias XX-ojo amžiaus tragedijas, tačiau nesileido jų prievartaujami.

„Priešingai: šios dvi centrinės Katalikų Bažnyčios figūros po 1945-ųjų ženkliai prisidėjo, anot Pranciškaus, prie tautų plėtros, taip pat ir prie taikos“, – aiškino Portugalijos sostinės laikraštis. 

Kai kurie laikraščiai ypač pabrėžė skirtumus tarp tų dviejų mirusių popiežių, kuriuos Pranciškus ir Benediktas sekmadienį kanonizavo. Anot Vienos dienraščio „Standard“, „tokių nepanašių popiežių, kaip Jonas XXIII-iasis ir Jonas Paulius II-asis, pakylėjimas į šventuosius yra guvus jų įpėdinio Pranciškaus manevras.

Karolis Wojtyla laikomas pavyzdžiu tiems, kurie Katalikų bažnyčioje nori išlaikyti tai, kas amžina. O  Jonas XXIII-iasis yra reformininkų ikona. Neabejotina, kad argentiniečiui artimesnis Jonas XXIII-iasis nei Jonas Paulius II-asis. Pastarojo neįprastai greito paskelbimo šventuoju Pranciškus nebegalėjo sulaikyti, tačiau nenorėdamas aikštę užleisti konservatorių stovyklai, jis lygiagrečiai kanonizuodamas reformininką suteikė aiškų pripažinimą priešingam poliui“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis.

Vis dėlto Vokietijos dienraščio „Frankfurter Rundschau“ nuomone, popiežius Pranciškus „tuo nepasiuntė bučkio dvejomis kryptimis –kairiesiems ir dešiniesiems katalikams, kaip daugelis šį dviejų popiežių paskelbimą šventaisiais interpretavo“.

„Ne, Pranciškus nenori „kitokios“ Bažnyčios, jis nori Bažnyčios „kitiems“ – mažiau į save įsistebeilijusios, mažiau užtikrintos savimi, užtat elementariškesnės, artimesnės pačiai pradžiai, arčiau prigludusios prie Jėzaus naujienos ir šiąja prasme arčiau šventųjų dvasios“, – rašė Frankfurto kairiųjų dienraštis.

O dešinesnis „Frankfurter Allgemeine“ pastebėjo, kad „jau 50 metų, kai joks popiežius nebuvo įrašytas į šventųjų knygą. Dabar Pranciškus pasidavė ne tik minių spaudimui. Jis šį plebiscitą už šventuosius panaudojo tam, jog parodytų, kad 2000 metų senumo Evangelija kiekvienai epochai turi, ką savalaikiško pasakyti“.

„Ją tik reikia skaityti taip, kad Bažnyčia „kaip karo ligoninė po mūšio“ gali tikėjimo ligoniui parodyti gailestingumo ir milijonus žmonių surišti. Tai šitaip Pranciškus tarp abiejų labai besiskiriančių XX-ojo amžiaus popiežių susikuria platformą savo šiandienos Bažnyčiai“, – rašė Frankfurto liberalų dienraštis.

Pasak Osnabriuko dienraščio „Neue Osnabrucker“, „popiežius Pranciškus guviai įveikė prieštaravimus tarp į reformas orientuoto Jono XXIII-iojo ir tradicijų įkalinto Jono Pauliaus II-ojo. Abu popiežiai atstovauja skirtingoms kryptims Katalikų Bažnyčioje ir turi savo gerbėjų priešingose stovyklose“.

„Paskirdamas jų paskelbimui šventaisiais tą pačią dieną, Pranciškus pasiuntė Bažnyčios vidinės vienybės ženklą: jis privertė abudu sparnus švęsti kartu ir drauge neleido vienai kuriai pusei virsti Bažnyčios politikos instrumentu“, – rašė šiaurinės Vokietijos miesto laikraštis. 

Anot Kelno dienraščio „Kolnische Rundschau“ „kaip jokia kita religinė bendruomenė  Katalikų Bažnyčia sugeba savo vidaus poslinkius paversti globaliais žiniasklaidos įvykiais. O ganytojo Pranciškaus žodžiai nustelbia visą tą mekenimą, kuris girdėti iš jo margaspalvės kaimenės“. 

„Visas šitas šurmulys visai nešiuolaikiškas, kritikuoja „pažangieji“, tuo tarpu kraštutiniai „konservatoriai“ ypač bamba dėl Jono XXIII-iojo pakėlimo į šventuosius: abiejų nuomone, Pranciškus naudoja savo sosto valdžią bažnyčios politikos manevrui.

Taip, šis dvigubas pakėlimas į šventuosius laisvai naudojantis Bažnyčios teise yra precedento neturintis popiežiško autoriteto demonstravimas“, – sutiko Kelno dienraštis.
 

Galop, Milano dienraštis „Corriere della Sera“ rašė, jog „pažeista Bažnyčia, kuri daro geriausia, ką savo galimybėmis gali, ir kartu su savo bendruomene žvelgia į ateitį – tai galbūt yra žinia, kuri sekmadienį iš šv. Petro aikštės sklido“.

„Du nepaprasti popiežiai buvo pagerbti sutartinai dviejų dar tebegyvų popiežių. Tuo Pranciškus ir Benediktas rado ligi šiol neįsivaizduojamą būdą padėti katalikų šeimai ir priimti iššūkį nors kažką padaryti prieš jaunimo susvetimėjimą“, – rašė didžiausias šiaurės Italijos laikraštis.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...