captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Rusija yra daug daugiau nei tik dabartinė Rusijos Federacija?

Šį kartą dirstelėsime į rečiau apžvelgiamus leidinius. Pradėsime nuo Vokietijoje leidžiamo mėnraščio „Osteuropa“. Visas jo naujausias numeris skirtas Pirmajam pasauliniam karui, prasidėjusiam prieš šimtą metų. Taip pat pažvelgsime į tik ką įvykusius, bet labai neramius rinkimus Alžyre. Kad tik mūsų neapimtų piktdžiuga, jog Lietuvoje, ko gero, daug geriau!
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Šį kartą dirstelėsime į rečiau apžvelgiamus leidinius. Pradėsime nuo Vokietijoje leidžiamo mėnraščio „Osteuropa“. Visas jo naujausias numeris skirtas Pirmajam pasauliniam karui, prasidėjusiam prieš šimtą metų. Taip pat pažvelgsime į tik ką įvykusius, bet labai neramius rinkimus Alžyre. Kad tik mūsų neapimtų piktdžiuga, jog Lietuvoje, ko gero, daug geriau!

Rytų Europos poslinkiams skirtame žurnale, pasirodančiame vokiečių, anglų ir rusų kalbomis, istorikas Jorgas Baberowskis labai įtaigiai aprašo, kaip Pirmasis karas iš pagrindų sukrėtė ir sujaukė caristinę Rusiją.

Vadovaujant visiškai nekompetentingiems karininkams ir begalviui carui, daugiatautė kelių šimtų metų imperija sugriuvo it kortų namelis.

„Karas caro imperiją nubloškė į chaosą ir anarchiją, milijonai žmonių išrauti iš savo gimtųjų namų ir sodžių, išvaryti, nužudyti, atsirado begalės bėglių.

Būdingiausias naujosios eros atstovas ir buvo pabėgėlis. Su juo į patį imperijos centrą atslinko pagieža, neapykanta, skurdas, epidemijos. Visur, kur žmonės tokiomis aplinkybėmis susitinka, įsižiebia konfliktai. Taip buvo ir Rusijoje.

Revoliucija buvo didžiulis pogromas, visam laikui iš pasaulio pašalinęs europietiškąjį elitą ir jo valstybę. Revoliucija imperiją pavertė nekontroliuojamos prievartos terpe, kuriai toną davė sušiurkštėję kareiviai, karininkai ir jų ginklai“, – teigė vokietis istorikas.  

„Tačiau Pirmasis pasaulinis karas, antra vertus, katalizavo ir valstybių kūrimąsi“, – rašė kitas istorikas Egbertas Jahnas ir pridūrė, jog šį procesą vykdė liberaliosios demokratijos, taip pat ir socialdemokratai bei komunistai.

Anot jo, „visos trys socialinės politikos jėgos palaikė tautų laisvo apsisprendimo teisę. Iš tiesų jau ir Amerikos nepriklausomybė buvo šia teise pagrįsta, nors šie žodžiai tada dar nebuvo vartojami“.

Tiek iš vokiško žurnalo „Osteuropa“, o dabar atsiverčiame airiškąjį dvisavaitinį laikraštį „Dublin Review of Books“ (Dublino knygų apžvalga) ir ten skaitome Padraigo Murphy`io, buvusio Airijos ambasadoriaus Tarybų Sąjungoje, ilgą straipsnį apie Rusiją, jos siekį plėstis, panslavizmą ir Eurazijos ideologiją.

Šiandien pastarajai ideologijai atstovauja Aleksandras Geljevičius Duginas, kuris jau ne kartą lydėjo Vladimirą Putiną politinėse kelionėse. Pasak P. Murphy`io, „A. Duginas yra sero Halfordo Mackinderio (1861–1947) sekėjas, taigi to geopolitiko, kuris įvedė „centrinio, šerdinio krašto“ arba „pasaulinės salos“ sąvoką“.

Tuo H. Mackinderis turėjo omenyje Eurazijos žemės masę. Anot jo, „kas valdo šią pasaulinę salą, tas valdo pasaulį”. Šią sąvoką jis priešpriešino „jūros kraštui“, t.y. tiems geopolitiniams sektoriams, kurias valdė jūrinės galybės, tokios kaip Didžioji Britanija ar vėliau Jungtinės Amerikos Valstijos.

A. Duginas Rusiją laiko „šerdies krašto“ šeimininke ir nepaliaujamai šį terminą vartoja. Tuo pačiu jis nuolatos atsigrežia ir į slavofilus, kurie, jo manymu, „šerdies, arba centrinio, krašto“ sąvoką irgi jau turėjo ir puoselėjo, kitaip negu vakariečiai.

Šiandien Rusija yra daug daugiau nei tik dabartinė Rusijos Federacija. „Šerdinis arba centrinis kraštas yra gerokai didesnis, apimantis ir visą vadinamąją Nepriklausomų valstybių sandraugą.

Išvada tokia, jog tam, kad apsaugotų savo pačios teritoriją, Rusija turi kariškai kontroliuoti pietų bei vakarų kaimynes, taip pat ir Arkties vandenyną. Tuo pačiu ji turi tiesioginių interesų visoje planetoje“, – rašo, ryškindamas vieną rusišką požiūrį, P. Murphy`is airiškame laikraštyje „Dublin Review of Books“.

O dabar – truputį toliau nuo Rusijos ir eikime prie Prancūzijos savaitraščio „Telerama“, kurį galima laikyti Paryžiaus dienraščio „Monde“ kultūros priedu. Ten spausdinamas pokalbis su Alžyro rašytoja Maissa Bey, kuri apibūdina politinę Alžyro situaciją keletą dienų prieš ten balandžio 17 d. įvykusius prezidento rinkimus.

Anot jos, „visi žino, kad Alžyre niekas nepasikeis“. O vis dėlto nepaisant visų nusivylimų ir beviltiškumo jausmų, šiandien nuotaikos jau visiškai kitokios nei prieš buvusius rinkimus.

„Iki paskutiniųjų mėnesių visi, įskaitant mane, turėjome tuos pačius senuosius refleksus. Mes sau, kartais truputį isteriškai, sakėme, kad jie turi savo rankose galią ir visas priemones jai išlaikyti iki amžių amžinųjų.

Aiškiau tariant: nėra prasmės tam priešintis. Privačiojoje sferoje turėjome laiko išreikšti savo nepasitenkinimus, bet tai niekada nepersismelkdavo į viešąją sferą.

Šiandien kritiškų balsų girdėti socialiniuose tinkluose, jie skamba gatvėje, jų vis daugiau klausomasi, ir jie kasdien vis garsesni“, – teigė rašytoja M. Bey kelias dienas prieš Alžyro prezidento rinkimus Paryžiaus žurnale „Telerama“.

Nuo savęs pridursime, kad juos didele balsų dauguma laimėjo dabartinis prezidentas Abdelazizas Bouteflika, surinkęs 82 procentus balsų, o likusius pasidalijo 5 kiti kandidatai. Balsavo apie 11 milijonų žmonių, tai – tik apie pusę visų registruotų rinkėjų, ir net apie milijoną biuletenių buvo paskelbti negaliojančiais.

Daug kur Alžyre skambėjo kaltinimai dėl rinkimų klastojimo, neteisingumo ir sukčiavimų. Tikėkimės, kad Lietuvoje atmosfera prieš pat Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus nepages, kad ji ir toliau išliks giedresnė negu kai kuriose Rytų Europos ir daugelyje Šiaurės Afrikos valstybių.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...