captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Demokratija neišgyvena su kvailiais

Ukrainos tragedija sparčiai įgyja komedijos bruožų. Bet užuot išmaniu tonu kritikavus nespėjančią Ukrainos valdžią, alkanus kareivius ar savo pilvais susirūpinusias Europos Sąjungos valstybių viršūnes, būtų pats laikas  rimčiau pasižvalgyti po savo pievas. 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ukrainos tragedija sparčiai įgyja komedijos bruožų. Bet užuot išmaniu tonu kritikavus nespėjančią Ukrainos valdžią, alkanus kareivius ar savo pilvais susirūpinusias Europos Sąjungos valstybių viršūnes, būtų pats laikas  rimčiau pasižvalgyti po savo pievas. 

Kiek Lietuvoje gyvenančių žmonių taptų kolaborantais tą pačią akimirką, kai tik kokiam įtampos židinyje pasirodytų daugiau nei du lapinėmis kepurėmis pasipuošę gelbėtojai?

Nemandagus klausimas. Įžeidžia piliečius. Galbūt. Bet kone 50 milijonų gyventojų turinčios Ukrainos rytuose pakako kelių tūkstančių tariamų maištininkų suteikti pagreitį valstybės naikinimo procesui, kurio laiminga pabaiga prilygtų stebuklui. Ar tiek atsirastų nė 3 milijonų nebeturinčioje Lietuvoje?

Aš nežinau. Bet turiu nuojautą, kad sudėjus vien tik kaikarinių dešrų gerbėjus su negalinčiais išgyventi be rusiškų televizijų kanalų, turėtume nemenką armiją imperinės propagandos paplautomis smegenimis.

O jeigu tikėtume, kad potencialūs kolaborantai gali būti visi, kurie dar neseniai apklausose prisipažino jog keistų dabartinę laisvę į sovietmečio kalėjimo rojų?

O jeigu dar pridėtume tikinčius greita laime per šimtas vieną  ar tūkstantį dienų ir tuos, kurie parduoda piliečio sprendimą už 10 litų per rinkimus?

Kiek jų bebūtų, šiandien visiškai aišku viena. Žaidimų laikas pasibaigė. Jeigu nesusiimsime dabar, po to jau imtis nebebus už ko.

Ukrainoje visu grožiu atsiskleidę naujieji kariavimo ir užkariavimo metodai yra daugiau nei pakankama priežastis akimirkai stabtelėti ir pasiklausti savęs, o kaip gi mano elgsena ir kalbėjimas veikia kitus? Pradedant mokytojais, verslininkais, baigiant politikais ir politologais.

Kai kandidatas į prezidentus arba Europos Parlamentą aiškina, kad šita valstybė yra kiaurai supuvusi, kad jis sunaikins priešų priešą ir absurdą Konstitucinį Teismą, ardys šių beviltiškų niekdarių sistemą įteisindamas tik tiesioginius rinkimus ir griaudamas partijas, jis tampa dar vienu sraigteliu anapus sienos užsuktoje juodos propagandos mašinoje. 

Politologas ar viešųjų ryšių darbuotojas, kuris aiškina, ką laimi ir koks gudrus yra toks asmuo, suteikia jo paistalams legitimumo, tarsi melavimas ir nesąmonių kalbėjimas būtų logiška politinės veiklos sudedamoji. Atrodo, kad viskas, net tai, kas nesveria, vertinama per naudos prizmę. O kas tada pasakys, kad nesąmonė ir yra nesąmonė.

Nenoriu pasakyti, kad viskas tobula. Kad  išsijuosę turime  girti vienas kitą. Noriu pasakyti, kad populistinis kalbėjimas, ketinimai griauti ten, kur gal reikia tik sutvirtinti varžtą, nesiskaitymas su objektyvumu ir teise tik todėl, kad taip galima gauti asmeninės ar partinės naudos, visa tai kuria terpę manipuliuoti tam tikra kategorija žmonių. Ir tai  yra pavojinga.

Akivaizdžia tapusi grėsmė staigiai pakeitė požiūrį į šalies gynybos finansavimą. Galima sakyti įvyko lūžis. Ir net didžiausi politikos pliurpalai jau nebedrįsta aiškinti priešingai. Bet to negana. Ukrainos atvejis yra geriausias  įrodymas, kad ginkluotė nepadeda apsiginti, kai nėra tvirto tapatybės ir valstybingumo suvokimo.

Pasitikėjimas savo valstybe ir kuo didesnė integracija į Vakarus –  esminiai dalykai Lietuvai, esančiai geopolitinės pafrontės linijoje.

Esame laisvi ir būsime dar laisvesni nebijodami pasakyti, kad pavyzdžiui, ministras Juozas Bernatonis šimtą kartų teisus, bandydamas uždrausti balsuoti kaliniams, nes jie savo balsus parduoda. Ir kalbėti apie žmogaus teises čia ne vieta.

Esame NATO ir Europos Sąjungoje.  Ir kuo labiau ten būsime, tuo mažiau reiks bijoti.

Būti labiau reiškia turėti kuo daugiau investuotojų iš Vakarų. Baimė vykdyti savo įsipareigojimą leisti įsigyti žemės  Europos Sąjungos piliečiams reiškia mažiau investuotojų, mažiau ryšių, mažiau europietiškai galvojančių žmonių, kuriems asmeniškai skauda dėl Lietuvos.

Bet kokios kalbos apie teisėtai įgytų plotų ar viršpločių nacionalizavimus didina nepasitikėjimą mūsų gyvenimu ir yra veikimas prieš valstybę.  Jeigu kas ką pavogė, tai – teismo, o ne politikų reikalas.

Euras yra dar vienas raktas, tvirčiau surakinantis Lietuvą su Vakarais. Bet  ir šis projektas, kuris yra Lietuvos nacionalinio saugumo dalis, valkiojamas po teismus.  

Demokratija – santvarka atsakingai visuomenei. Ji neišgyvena su kvailiais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...