captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Valstybė pagal Nadieždą

Nedaug dalykų šiame pasaulyje tinka būti pavyzdžiu, bet dar mažiau tokių, kurie vien savo buvimo simboliška įtemptimi gali būti suvokiami daug plačiau negu nusipelno – ir tai nebūtinai taurūs dalykai.

Nedaug dalykų šiame pasaulyje tinka būti pavyzdžiu, bet dar mažiau tokių, kurie vien savo buvimo simboliška įtemptimi gali būti suvokiami daug plačiau negu nusipelno – ir tai nebūtinai taurūs dalykai.

Mano buvusi bendradarbė Nadiežda anaiptol nebuvo iš tų, kuriems apibūdinti tiktų žodis „taurus“, veikiau priešingai –  ji buvo vienas paprasčiausių koks tik gali būti žmonių, bet jei kur nors pasaulyje būtų egzistavęs kažkoks paprastumas, Nadiežda būtų atstojusi tvirtąją, fundamentinę (taigi tam tikra prasme ir tauriausią) jo dalį, na, o jei tas vadinamasis „paprastumas“ dargi būtų buvęs panašus į Maskvos kremlių, Nadiežda nebūtų turėjusi kitų pasirinkimų, kaip tik švytėti jo žvaigžde – juoba kad visa, kas pripildyta šlykštaus patoso (ir, be abejo, visa, kas rusiška), ją nuoširdžiai žavėjo. Būtent Nadieždai turiu būti dėkingas, kad dabar suprantu tai, ką suprantu, ir netgi šia prasme jos gyvenimas, – skirtingai nei manasis, – nėra nuėjęs visai veltui.

Pridėjęs ranką prie širdies galėčiau teigti, kad Nadiežda (neveltui – „viltis“) buvo tarsi raudona linija, kurią peržengęs, – aišku, tik simboliškai, – pasijutau esąs užribyje, nes supratau, kad pasaulis, kuriame slampinėju aš, ir kur sukiojasi knygučių įsitvėrę mano draugai literatai, niekada man neduos tiek, kiek trokštamų dalykų Nadieždai davė jos pasaulis; o davė jis, tiesą sakant, nei daug, nei mažai – neaprėpiamą troškimą gyventi „kaip žmogus“ – pasaulyje, kiekvieną sekundę plėšriai skelbiančiame krauju ir alumi įsiteigtą savo puikumą, – ir aštriadantį sugyventinį.  

Nadiežda buvo nešlifuotas deimantas, ką tik ištrauktas iš gūdžios, saulės neregėjusių kasyklų tamsumos, aštriadantė padugnių žuvytė, tamsoje ir šaltyje išpuoselėjusi viltį, kad vieną dieną viena suris didelio ryklio maitą. Ji visada buvo teisi – nes iš jos, užgrūdintos pačioje agresyviausioje terpėje, negalėjai nieko daugiau reikalauti. Štai kodėl Nadieždos prisirišimas prie dalykų, kuriuos daugelis mūsų manytų esant beverčiais, atrodė mielas ir – svarbiausia – protingas, jos estetinio skonio totalų neturėjimą ir agresyvoką gobšumą norėjosi laikyti racionalumu, o įžūlų paklusnumą sugyventinio kumščiui, ištikimybę kuriam ji deklaruodavo, ir kuris diena iš dienos stūmė ją pirmyn gyvenimo keliu, – dvasios jėga.

Nadiežda įrodė, kad neužtenka tikėti stereotipais, – reikia elgtis ir mąstyti taip, kad, gink Dieve, nebūtų peržengta trapi riba, skirianti įprastą nuo originalaus – manau, jog kokį kartą pasielgusi ekstraordinariai, net jeigu jai nebūtų pavykę to suprasti (o greičiausiai nebūtų), Nadiežda išsyk būtų netekusi to tobulo pavyzdžio grožio, kurį iš savo sielos tamsybių kasdien nešė mums kaip Salomėjos Nėries eilėraščio lyrinis subjektas gintarėlį ant delno, ir kuris neleido prarasti tikro gyvenimo pojūčio. Laimei, ji niekada taip ir nesusimąstė, todėl dabar jau UNESCO privalo pamąstyti, ar Nadieždos bukumo ir pavydumo nevertėtų pripažinti Europos nematerialaus paveldo objektu, o jo turėtojos papuošti informacine lentele. Šiai kilnojamajai ekspozicijai lankytojų tikrai nestigtų!

Visas Nadieždos gyvenimas buvo pašvęstas sugyventiniui. Jokia kita tema, kurią gvildenant negalėjo pasitaikyti proga parodyti, kaip ji džiaugiasi turėdama sugyventinį, ir atskleisti, kokiu būdu, ar kiek kartų ankstesnę dieną santykiauta, jos nedomino (išskyrus nebent kontrabandos reikalus – juk reikėdavo pasiūlyti bendradarbiams spirito, benzino ar cigarečių), – kaip nedomino ir nekėlė jokio nerimo faktas, kad sugyventinį jos namuose prilaikė ne meilė ir net ne įpročio jėga, bet savotiška nerašyta sutartis, pagal kurią Nadiežda buvo įsipareigojusi teikti jam gyvenamąjį plotą, savo sunkiai uždirbtais pinigais išlaikyti jo automobilį, kasvakar nupirkti aštuonis alaus butelius, ir būti visada pasiruošusi atsiduoti.

Tačiau net ir šitokia detali sutartis negarantavo, kad sugyventinis neieškos kitų moterų, todėl vos baigusis darbui, ar net ir šiek tiek anksčiau, Nadiežda sprukdavo namo. Ji turėjo karčios patirties, ir žinojo, kad net išnešęs šiukšles sugyventinis pakeliui visada gali užšokti pas nekantriai laukiančią kaimynę greitukui, todėl būdavo pasiruošusi tam užkirsti kelią, – net jei tektų skaudžiai gauti į kailį.

Ko jau ko, o sugyventinio smūgių Nadiežda buvo tikrai ragavusi, tačiau, skirtingai nei daugybė kitų smurtą šeimoje patiriančių moterų, to nesigėdijo, ir smulkiai pasakodavo detales; „bjot – značit liubit“ principą ji buvo pavertusi viso savo gyvenimo kredo, todėl netgi kilo įtarimų, jog visas įstaigos moteris, kurios pasirodydavo darbe be randų ir mėlynių, ji laiko vargšėmis, kurių vyrai nemyli, o šiam požiūriui formuotis galėjo padėti įsitikinimas, kad lietuviai vyrai geriausiu atveju gali turėti lytinių santykių dukart per savaitę.

Matyt, norėdama pabrėžti, kokie puikūs (ir kokie dažni) yra jų santykiai su rusu, Nadiežda nuolat pasakodavo, kaip jos dukra pamatė jų sueitį; Nadieždos pasakojimuose šioji vis nusileisdavo į jų meilės lizdelį tarsi deus ex machina – tai atsimerkdavo, iki tol vaidinusi miegančią, tai įžengdavo kaip tik tada, kai ji būdavo dorojama pačiu neįprasčiausiu būdu, tai stebėdavo sekso sceną pro rakto skylutę, ir prieš pat orgazmą įbėgdavo pasiimti tušinuko. Faktas, kad bent kažkas matė sueitį, suteikdavo Nadieždai jėgų ir turbūt padėdavo tikėti, kad visa esą taip puiku, kaip ji ir linkusi manyti.

Kitas dalykas, kurį, mano galva, svarbu paminėti kalbant apie Nadieždą, buvo plėšrus nusistatymas viso likusio pasaulio požiūriu, mat mūsų įstabiajai, nepakartojamajai rusistei atrodė, jog žmonės pavydi jai geros kloties ir trokšta iš jos sugyventinį atimti. Beje, tą ji irgi sakydavo garsiai, – bet tik vyrų draugijoje, nes, matyt, suvokė, kad išsitarusi tarp moterų, gali pati prisivirti košės – žiūrėk, dar kuri ir ims ir nuvilios jos brangųjį.

Iš pradžių, kol nežinojome, kokio dydžio kontribucijas Nadiežda turi mokėti sugyventiniui, stebėdavomės Nadieždos taupumu. Vėliau nebesistebėdavome – tačiau vis tiek pasitaikydavo atvejų, kai ji sugebėdavo mus priblokšti. Kartą, kad atsiimtų vieno lito skolą, saldžioji porelė sugebėjo automobiliu nusidanginti į visai kitą miesto pakraštį, –  o juk šios kelionės išlaidos gerokai viršijo gautą naudą.  

Pagaliau paskutinis dalykas, kuris vėliau leido man prisiminimuose regėti Nadieždą apgaubtą nuostabiai žmogiško dieviškumo auros, būdavo jos garsus džiaugsmas dėl prasidėjusių menstruacijų – Nadiežda spindinčiomis akimis pranešdavo, kaip sugyventinis laukia šių dienų, žinodamas, kad turės teisę ją priversti patenkinti jį oraliniu būdu.

Kad ir kaip ten būtų, Nadiežda buvo laiminga, todėl mums niekad nekilo abejonių, jog jos gyvenimas, kurio rūstus paprastumas pripildė jį tikros žmogiškos šilumos, dažnam iš mūsų gali būti pavyzdžiu, kaip greitai ir – svarbiausia – itin paprastomis priemonėmis pasiekti laimę. Galima netgi sakyti, kad gyvendami savo tuštumos ir nerimo pripildytus gyvenimus, mes kiekvieną minutę patvirtiname, jog buvome teisūs ne mes, ieškoję abstrakčios prasmės ar netgi įkvėpimo, o Nadiežda, tiesiog uoliai ir plėšriai saugojusi meilės guolį.

Štai kodėl Nadiežda, – būtent Nadiežda, o ne koks nors tariamai „protingesnis“ arba bent „santūresnis“ žmogus, – yra verta, kad stebėtume jos gyvenimą per padidinamąjį stiklą, ir netgi manytume, jog tai, ką išvydome – tas kuklusis gyvenimas, gali būti itin naudingas pertvarkant mūsų valstybę, nūnai iš vidaus griaunamą beprasmių diskusijų, pilietinio nepasitenkinimo (ir tai, kas apskritai vadinama pilietiškumu), paistalų apie kažkokias vertybes, ir entuziazmo vykdyti keistus parėdymus, kurios mums nuleidžia ponai iš Briuselio.

Jei kas nors suprastų, kad norint sukurti harmoniją ir sugrąžinti į gyvenimą tą dvasingumą, kuris išnyko kartu su SSSR, Nadieždos išdidumas ir pasitikėjimas lemtimi, taip pat jos racionalumas ir troškimas piešti savo būtį kuo ryškesnėmis ir gražesnėmis spalvomis gali būti veiksmingesnė praktika nei visokios deklaracijos, įstatymai ir potvarkiai, – pasaulis pasikeistų, ir tai būtų pasaulis, kuriame (čia esama paralelės su mūsų rusistės vardu) pagaliau galėtų karaliauti viltis ir dvasingumas, o ne gėjai ir euras.

Paprastas ir vienareikšmis požiūris (jį, matyt, turėtume laikyti ir „skaidriu“) į daugelį dalykų palengvintų valstybės gyvenimą; turint galvoje, kad Nadiežda turėjo tvirtus ir nepajudinamus įsitikinimus apie pasaulio sandarą bei struktūrą, galima nutuokti, jog valstybė pagal Nadieždą nešvaistytų jėgų dalykams, kurie naudą teikia netiesiogiai, arba yra susiję su, tarkim, su kokiais nors įsitikinimais ar morale: joje nebūtų eskaluojami vertybių klausimai, niekas nesiektų abstraktaus „gėrio“ ir „tiesos“, nesistengtų ieškoti nepatogaus skirtumo tarp draudžiamo ir legalaus. Be abejo, kažkoks „gėris“, „tiesa“ ir net kažkoks „legalumas“ egzistuotų, tačiau jis būtų susijęs išimtinai su kyšių davimu bei plačiai paplitusiu pornografijos žiūrėjimu, todėl tas sąvokas reikėtų vertinti atsargiai, tuo labiau kad pasidalinti abejonėmis nebūtų kur – juk tai būtų viešų diskusijų kultūros nepuoselėjanti, tvarkos ir tvirtos rankos kultą išpažįstanti valstybė, kurioje kritikuoti (geriausiu atveju) būtų galima prastą meilužį.

Gilinimasis į kūniškus santykius ir iš Nadieždos nusižiūrėtas principas tikrovėje matyti vien gera, ignoruojant visa, kas bent kiek neatitinka išankstinių nuostatų, kurtų valstybėje gerą atmosferą, žmonės lengviau išgyventų nepriteklius, todėl gamintojams reikėtų mažiau gaminti, o žmonėms – mažiau dirbti, kas savo ruožtu vėlgi skatintų juos uoliau užsiimti kūniškais malonumais ir t.t.  Įkliuvus į uždarą malonumų ir pozityvaus mąstymo ratą, žmonės taptų laimingesni, sveikesni ir nebeturėtų noro nei jėgų regzti piktų sąmokslų ir keršto planų, – nebent tai būtų keršto planas šios įstabios ir didingos valstybės priešams.

Kadangi pati Nadiežda aplinkui matė vien priešus, – moteris, neva tykančias progos nuvilioti jos meilužį, nekyla abejonių, kad valstybė pagal Nadieždą taip pat ieškotų (ir rastų) priešų, visų pirma – tarp savo piliečių, kuriuos įtartų ardomąja bei destruktyvia veikla. Represijos pagerintų šalyje psichologinį klimatą, sumažėtų manipuliacijų abstrakčiomis sąvokomis ir liaudžiai nesuprantamais teiginiais; smarkūs ir patriotiški vyrai, ligi tol plūkęsi vien ankštose kontorose ir lovose, galėtų ugdyti drąsą (ir gerai uždirbti) naikindami netikėlius. Taip pat labai aktyviai būtų ieškoma išorės priešų, – ir tarp jų, matyt, būtų ne tik didžiosios ES šalys bei JAV, kurias Nadiežda visiškai nuoširdžiai laikė blogio ašimi, bet ir kaimyninė Latvija, kuri, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gal net būtų užpulta, įtarus, kad šioji, kurstoma piktų amerikėnų, ruošiasi nuvilioti artimiausią sąjungininką ir rėmėją, valstybės gyvenime reiškiantį kažką panašaus kaip Nadieždos gyvenime jos aštriadantis meilužis. Kadangi moterys paprastai geidžia stiprių vyrų, valstybė pagal Nadieždą neabejotinai būtų susimetusi su Rusija, – o juk šiuo atveju jų dargi neskirtų nei kalbinis, nei kultūrinis barjeras.

Natūrali ir „savaime suprantama“ meilė Rusijai ir „partnerystė“ su ja taptų šios valstybės būties ašimi (ir būtų manoma, jog tai „blaivus požiūris“ į susidariusią situaciją) – niekas joje negalėtų įvykti, ir niekas net nedrįstų pagalvoti apie ką nors, ko nepageidautų ar anksčiau nebūtų nurodžiusi atlikti „broliška“ valstybė ir, kaip būtų sakoma, „strateginė partnerė“, nors žvelgiant mūsų, vakariečių demagogijos apkvailintų, akimis, tai iš tikrųjų būtų ne partnerystė, bet vergija: to, kas Nadieždos gyvenime buvo aštuonių alaus kasdienė duoklė ir pareiga patenkinti meilužį, atitikmuo valstybės gyvenime tikriausiai būtų kokie nors nepelningi ir nemalonūs įsipareigojimai, lydimi agresijos aktų. Nepaisant to, tai būtų laikoma (ir iš tikrųjų būtų) sėkme, nes „bjot – značit liubit“ principas duotų akivaizdžių rezultatų: vyresnysis partneris tokiu atveju ne tik rodytų mūsų valstybę kaip pavyzdį kitoms, bet ir palepintų visokiomis gėrybėmis – pigesnėmis dujomis, elektra, sumokėtų referendumų išlaidas, etc. Ūkio ministru tapus verslininkui Kaikariui, energetikos ministru – Artūrui Skardžiui, užsienio reikalų ministru – Algirdui Paleckiui, na, o prezidentu paskyrus, – suprantama, jokių rinkimų nebūtų, – pavyzdžiui, Bronių Bradauską, valstybės gyvenimas pagaliau įgytų tą dimensiją, kurią žmogiškame lygmenyje turbūt derėtų vadinti orgazmu.

Tikėjimas, jog gerėjimas pasiekė kulminaciją taps toks tvirtas, kad net ekonominius sunkumus (jų kils, nes „partnerystė“ su Rusija visų pirma turtins dvasinį gyvenimą, ir mobilizuos kovai su masonais, gėjais bei žydais, bet neužtikrins fiskalinės drausmės ir skaidraus mokesčių surinkimo) pavyks pateikti sau kaip dar vieną svarbų laimėjimą. Dėkingumas šaliai, suteikusiai tokį svaigų malonumo pliūpsnį, stiprės. Nenumaldomai artės diena, kai net ir „strateginė partnerystė“ rodysis per menka įtvirtinti tą stiprų ryšį, kurį mažoji ir trapioji pusė jaučia didžiajai ir stipriajai. Į Vilniaus gatves šarvuočiu išvažiuos pasivažinėti Valerijus Ivanovas. Pranciškus Šliužas pradės rūpintis balsadėžėmis.

Tąsyk jau bus atėjęs laikas pasirodyti ufonautams, kurie visada šmėžteli mano komentarų pabaigoje, – bet šiuosyk jų nebus. O gal vis dėlto ir bus, tik jie atskris ne skraidančiomis lėkštėmis, o naikintuvais Mig, ar gal netgi išdygs tiesiog iš žemės kaip maži žali žmogeliai su automatais. Jie kalbės rusiškai ir atrodys savi.

O tada... Kas bus tada?

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...