captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prie suskilusios geldos

Baigiantis vasarai, po kurios iki pasaulinę krizę išpranašavusio JAV ekonomisto N. Roubinio pranašaujamo euro zonos žlugimo liko tik penki mėnesiai, pasauliniais žinių tinklais buvo išplatinta keista žinia.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Baigiantis vasarai, po kurios iki pasaulinę krizę išpranašavusio JAV ekonomisto N. Roubinio pranašaujamo euro zonos žlugimo liko tik penki mėnesiai, pasauliniais žinių tinklais buvo išplatinta keista žinia.

„Į Europą grįžta skurdas“, – atsiduso ne profsąjungos bosas ar užkietėjęs socialistas, kuriems už plepėjimą apie skurdą moka pinigus, o Nyderlandų maisto ir kosmetikos korporacijos „Unilever“ Europos verslo vadovas J. Zijderveldas.

Kaip tai suprasti? Pramonės gigantas maivosi? Bando apeliuoti į meksikietiškų serialų štampus, kad turtuoliai irgi verkia?

Kad nekiltų nereikalingų interpretacijų, „Unilever” bosas iškart pateikė ir paprastą skurdo grįžimo Europon pavyzdį: „Jei ispanas, eidamas apsipirkti, dabar išleidžia tik 17 eurų, aš jam nebegalėsiu parduoti skalbimo miltelių už pusę jo pirkinių biudžeto.“

Todėl „Unilever“ jau svarsto galimybes Europoje taikyti tokią pat rinkodarą, kaip ir vargingose Azijos šalyse. Ką tai reiškia? Tai, kad pripratusi daug atostogauti ir mažai dirbti bei dėl to prasiskolinusi Europa grįžta ten, nuo ko po karo ir pradėjo. Prie suskilusios geldos. Kaip ta senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Bet ką tai turi bendro su Lietuva, paklaus atidus skaitytojas, pridurdamas, kad mes dar tik svajojame apie tokį gyvenimą kaip Europoje, taigi negyvenome, tad lyg ir nėra ko jaudintis.

Iš tiesų galima būtų be baimės kirsti lažybų iš bet ko, kad niekam ta „Unilever“ korporacijos pasiųsta žinia neužkliuvo. Nepaisant to, ši žinia, tegu ir įrėminta skalbimo miltelių pakuote, yra esminė, galima sakyti, egzistencinė.

Ši žinia, jei tik nebijotume jos perskaityti taip, kaip parašyta, mums kalte kala į galvas, kad Europos Sąjunga ritasi žlugimo link, nes valstybės narės nebesugeba sukurti vieningo fronto prieš išorės grėsmes ir sunkumus globaliame pasaulyje. Tai vis smarkiau veikia patį Europos civilizacijos projektą, kuris jau aštuoneri metai yra ir mūsų, lietuvių, projektas.

Kas bus po Europos Sąjungos, jei ji apmirs ar taps dviejų greičių Europa? Kas bus su Lietuva? Prie ko ji glausis, jei net tokioms valstybėms kaip Vokietija pavieniui nebeišplaukti? Ar Lietuva vėl atsidurs pilkoje zonoje tarp grėsmę keliančios Rusijos ir fragmentėjančios Europos? O gal jau atsidūrė?

Regis, nėra geresnio laiko tai aptarti dabar, kai prasidėjo Seimo rinkimų kampanija. Tačiau niekam – nei dešiniesiems, nei kairiesiems, nei net daugumai mūsų intelektualų tai nėra įdomu. Vaizdžiai kalbant, užsienio politika ir istorijos jausmas apleido ne tik kaimo pirkias, bet ir Seimo, Vyriausybės, net Prezidento rūmus.

Kalbėdamas apie bandymą išvengti sunkumų, prancūzų filosofas Andre Glucksmannas neseniai duotame interviu „Spiegel“ žurnalui ne be ironijos pareiškė, kad yra tik du būdai išvengti sunkumų – arba nusigręži ir apsimesti, kad nieko nevyksta, arba bejėgiškai gūžčioji pečiais ir sakai, jog nieko neįmanoma pakeisti.

Ar Europa, o kartu ir Lietuva, dar turi noro pasipriešinti savo likimui? Labai abejotina. Visoje krikščioniškoje erdvėje tapo gero tono ženklu nebesvarstyti esminių demografijos, gynybos ir ekonomikos klausimų, pridengiant nuogą tikrovę politkorektiškumo skraiste.

Atrodo, Lietuva įkandin senosios Europos nusigręžė ir apsimetė, kad nieko blogo nevyksta. Todėl svarbu bėra tik tai, ar nesumažins biudžeto, pašalpos, ar neuždarys dar šįmet miestelio mokyklos ar kokio pingvinų veisimo projekto. Tarsi kelyje į niekur kas nors dar gali pasikeisti nuo to, ar važiuosi kelkraščiu, ar šunkelio viduriu. 

Mes taip ir nepastebėjome, kada mūsų mąstymas tapo toks fragmentiškas, kada pradėjome bėgti nuo to, ką būtina buvo padaryti, bet nedarėme, nes norėjome dar pabūti, pasimėgauti to buvimo teikiamomis gėrybėmis.

Štai kodėl mūsų politika tokia sumenkusi. Ji fragmentiška. Net šių metų gelbėtojų partijos ir tos jau sudarytos tik iš atskirų fragmentų, kurių nebesieja net menkiausia aliuzija į bendras pažiūras.  

Tad nenoras diskutuoti apie užsienio politiką, valstybės vietą  globaliame pasaulyje yra dėsningas. Pavargusi intelektualiai, nebemokanti mąstyti kariškai mūsų bendruomenė gali operuoti tik gėlių ar dešrų turgelio kategorijomis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close