captcha

Jūsų klausimas priimtas

Saulės laikrodis – ir Valdovų rūmams

Po atostogų sugrįžę vilniečiai liko maloniai nustebinti: ogi Valdovų rūmai pasipuošė gražiu ir prasmingu meniniu akcentu – saulės laikrodžiu. Jame įrašas: SEMPER SOL IN CORDE LITUANIAE LUCEAT. Lotyniškai tai reiškia: „Tešviečia visada saulė Lietuvos širdyje“. Išties Valdovų rūmuose norime matyti kultūros, lydėjusios mūsų istoriją, atspindžius. Vienas tokių ženklų – saulės laikrodis. Kodėl jis toks reikšmingas?

Po atostogų sugrįžę vilniečiai liko maloniai nustebinti: ogi Valdovų rūmai pasipuošė  gražiu ir prasmingu meniniu akcentu – saulės laikrodžiu. Jame įrašas: SEMPER SOL IN CORDE LITUANIAE LUCEAT. Lotyniškai tai reiškia: „Tešviečia visada saulė Lietuvos širdyje“.  Išties Valdovų rūmuose norime matyti kultūros, lydėjusios mūsų istoriją, atspindžius. Vienas tokių ženklų – saulės laikrodis. Kodėl jis toks reikšmingas?   

Visų mūsų gyvenimas pavaldus visagaliui laikui. Praeitis negrįžta, dabartis – tai tik akimirksnio riba tarp to, kas jau buvo, ir to, kas dar bus, o ateitį taip sunku nuspėti... Reikšmė, kurią žmogus teikė filosofinei, fizikinei bei tiesiog žmogiškajai laiko sampratai, atsispindi ir laiko matavimo prietaisuose. Civilizacijos priešaušryje buvo sukurtas pirmasis toks – tai saulės laikrodis.

Paprasčiausią įtaisą sudarė į smėlį įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su padalomis. Šešėlio judėjimas įgalina apčiuopti laiko tėkmę, ją matuoti, parą sudalijus į 24 valandas. Saulės laikrodžius plačiai naudojo egiptiečiai ir kinai jau II tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Kaip obeliskai jie buvo statomi miestų aikštėse. Per Babiloną ši tradicija paplito antikos pasaulyje. Graikams teko gerokai pasukti galvas, pritaikant saulės laikrodį aukštesnėms geografinėms platumoms. Tada ir paaiškėjo, kad gnomonas (tai strypas ar plokštelė, metantis šešėlį) turi būti nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę. Šešėlio ilgį galima panaudoti mėnesio ar Zodiako ženklo nustatymui. Tam ant valandinių linijų braižomos papildomos parabolinės atskaitos kreivės. Skalė tampa panaši į voratinklį.

Viduramžiais konstruojant saulės laikrodžius buvo pasiremta pozicinės astronomijos žiniomis; tai pavadinta gnomonikos mokslu. Saulės laikrodžiais būdavo tikslinami mechaniniai bokštų laikrodžiai, taip pat jais nustatinėjama vietovių geografinė platuma kartografijos darbuose. Daugelis jų buvo ir meno kūriniai, puošiantys pilių, bažnyčių, rotušių ir rūmų sienas ar parkų alėjas. Apskritai saulės laikrodžiai statiniui suteikia nepakartojamo dvasingumo, žadinančio mokslinę mintį, nuteikiančio filosofiškai.

Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje saulės laikrodžiai turi įdomias tradicijas. XVI–XVII amžiais dažnas iškilesnis pastatas mūsų krašte turėjo šią puošmeną. Senajame Vilniaus universitete gnomonika buvo dėstoma kaip taikomoji astronomijos dalis. Šioje srityje nuo aukštosios mokyklos neatsiliko ir kolegijos, – platus gnomonikos kursas buvo Kražių, Nesvyžiaus, Polocko, kitų kolegijų mokymo programose.

Lietuviškieji saulės laikrodžiai turi išskirtinių ypatybių: jų skalėse išgraviruoti dedikaciniai įrašai, savininkų herbai, sėkmės ir šlovės jiems palinkėjimai, išraižytos papildomos skalės, skirtos valandoms pagal senovinius laiko skaičiavimo būdus ar net mėnulio šviesą. Kai kuriuose pateikta nemažai ir astronominės informacijos, – tai kosmologinės schemos, Saulės sistemos planetų parametrai. Matyt saulės laikrodžius projektuodavo išsilavinę žmonės savo artimųjų ir pažįstamų džiaugsmui. Taigi ūkanotoje mūsų padangėje šie prietaisai naudoti ne tik tikslinti mechaninių laikrodžių eigai bei kartografijoje, o ir populiarinti gamtamokslines žinias. Toji paskirtis išlieka svarbi, įdomi ir nūdienai.       

Senoji gnomonika dabar daugelyje šalių prikeliama iš užmaršties. Saulės laikrodžiais vėl imama puošti parkų alėjas, poilsiavietes. Puikiai jie dera ir prie moderniosios architektūros. Įrengiant šiuolaikiškus saulės laikrodžius neatsiliekama ir Lietuvoje. Štai Kaune saulės laikrodžiu pasidabino jau antrasis Technologijos universiteto pastatas. Įvairių konstrukcijų šiuolaikinių saulės laikrodžių galima pamatyti Laikrodžių muziejaus kiemelyje Klaipėdoje. Įdomus saulės laikrodis suprojektuotas Kretingos parkui, – medžio skulptūros čia žymi svarbiausių Žemaitijos istorijos įvykių bei metų datas. Ir žinoma, saulės laikrodžiu savo pastatą yra papuošę astronomai Molėtų observatorijoje. O ant  gretimos kalvos įsikūrusio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus sodelyje gnomonikos tradiciją reprezentuoja skulptoriaus Petro Mazūro mažosios plastikos kūrinys.

Tačiau pati idealiausia laikrodžiui vieta – ant Parnidžio kopos ties Nida. Iš čia atsiveria ne tik nuostabus nerijos vaizdas, bet ir absoliutus matematinis horizontas, – tik iš čia galima pamatyti, kaip iš vandens pateka ir į vandenį nugrimzta saulė. Iš marių – į jūrą...  Kopos viršūnę nuo vėjo išpustymo saugo monumentalus saulės laikrodis, kurio obeliskas iškyla į bemaž 14 m aukštį. Jo istorija – sudėtinga: pradėtas statyti 1995 m., buvo uragano nugriautas 1999 m., vėl pakilo 2011-siais per vasaros saulėgrįžą. Šis statinys įprasmina ne tik laiko tėkmę, bet ir gamtos stichijų – vėjo, smėlio ir vandens dermę nerijoje.

Pasižvalgius po mūsų kraštą, matome, kad tik sostinėje saulės laikrodžio tradicija kažkodėl buvo užmiršta... Apmaudu, nes toks laikrodis buvo naudojamas XVII–XVIII a. koreguoti svarbiausiam Vilniaus miesto laikrodžiui Rotušės bokšte. Tai būta puošnaus įrenginio, gražiai derėjusio su J. K. Glaubico projektuotu barokinių formų statiniu. Atstatant Rotušę pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą, bokšto teko atsisakyti. Mat naujoji Rusijos imperijos valdžia jokių savivaldos teisių nepripažino; tad nepakentė net ir jos simbolių.

Renkant istoriografinę medžiagą Valdovų rūmų atstatymui, inžinieriaus architekto Juozo Kamarausko (1874–1946) palikime buvo rastas 1895 m. piešinys, spalvintas akvarele ir vaizduojantis rūmų pietinį fasadą. Jame ant mažojo bokštelio prie įvažiavimo vartų nupieštas saulės laikrodis. Tai ir buvo pirmasis postūmis minčiai apie šio dekoratyvinio elemento atkūrimą. Dėl renesansinių-ankstyvojo baroko rūmų puošybos saulės laikrodžiu tradicijos abejoti netenka, – visoje Europoje ganėtinai daug analogijų. Paskelbus konkursą  rūmus papuošti šia įdomybe, dailininko Arvydo Každailio piešinys buvo pripažintas geriausiai atitinkančiu statinio stilistiką. Jo viršuje – lotyniškasis obalsis, centre šypsosi paauksuota saulė, iš abiejų šonų – Zodiako ženklai, apačioje – šių metų data romėniškais skaitmenimis.

Projektą sgrafito technika įgyvendino monumentalistas Vytautas Poška. Saulę ir gnomoną nukalė Vytautas Navickas. Šio projekto įgyvendinimui lėšų prireikė nemažai – apie 60 tūkst. litų, juos per Valdovų rūmų paramos JAV komitetą skyrė Amerikos lietuvė Milda Skučas Napjus ir jos sūnus Erikas Aras Napjus. Smalsiam žiūrovui aikštėje bus įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kad šis laikrodis rodo tikrąjį saulės laiką, besiskiriantį nuo juostinio, juolab nuo kasmet vis dar įvedinėjamo vasaros. Tai laikas, kuriuo gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė ir jos valdovai!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...