captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Budapeštas: ar toli nuo diktatūros ir fašizmo?

Savaitės pradžioje daug rašyta apie sekmadienį Vengrijoje įvykusius parlamento rinkimus. Jie išryškino vieną malonų skirtumą tarp tos šalies ir Lietuvos. Mes neturime ryškių vadovų, kurie keltų įtarimą, jog naudodamiesi demokratija suka diktatūros link. Nėra pas mus ir stipresnių fašistuojančių gaivalų.
M. Drunga
M. Drunga

Savaitės pradžioje daug rašyta apie sekmadienį Vengrijoje įvykusius parlamento rinkimus. Jie išryškino vieną malonų skirtumą tarp tos šalies ir Lietuvos. Mes neturime ryškių vadovų, kurie keltų įtarimą, jog naudodamiesi demokratija suka diktatūros link. Nėra pas mus ir stipresnių fašistuojančių gaivalų.

O Vengrijoje kaip tik tokį įtarimą daug kam kelia jos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Anot kaimyninės Austrijos dienraščio „Standard“, „V. Orbanas norėtų dominuoti visuose savo šalies procesuose ta prasme, kad neleistų pasireikšti kiekvienam, kuris jam, V. Orbanui, priešintųsi. Jis norėtų kiek įmanoma pakirsti vakarietiškų demokratijų idealą – leisti keistis vyriausybėms ir skirtingoms partijoms nors truputį padalyvauti valdžioje, tuo pačiu saugant tautinių mažumų teises.

Per tuos 25-erius metus, kai Vengrija tapo laisva ir demokratiška, 1999-ais įstojo į NATO, o tik 2004 į Europos Sąjungą, V. Orbanas beveik neįtikėtinai persimainė į autoritarinį politiką, kuris nepakenčia prieštaravimo. Savaime aišku, reikia priimti rinkimų rezultatus, bet tai nereiškia, jog kiekvienas jo galios demonstravimas liks neužginčytas“.

Su tuo nevisai sutiko Milano dienraštis „Corriere della Sera“. Jo nuomone, „Vengrija vis dar yra Viktoras Orbanas, o Viktoras Orbanas vis dar yra Vengrija. Jis įsitvirtino kaip savo valstybės tėvas ir vengrų tauta jam iš naujo išreiškė pasitikėjimą. Ministras pirmininkas laimėjo politinius rinkimus ir centro bei kairės opozicijai sudavė stiprų smūgį. Tačiau girtis pasisekimu gali ir neofašistinė ir antisemitinė partija „Jobbik“, nors ji ir nepasiekė aukščiausio rezultato. Tačiau ji vyriausybės vadovą spaus iš dešinės, o praeityje ji yra davusi priedangą jo ginčytiniems užmojams“.

Taigi, nuo savęs pridursime, atrodo, jog fašistuojantieji gerokai stipresni Vengrijoje negu Lietuvoje.

Miunchene leidžiamo dienraščio „Süddeutsche“ nuomone, nors V. Orbanas neseniai pareiškė norįs Vengrijai vadovauti dar 15 ar 20 metų, „gali būti, kad jis klysta“.

„Ne dėl to, kad kairioji opozicija, kuri mažai ką įtikina, jam planus sugriaus – ji jau prieš rinkimus buvo iš visų pusių nurašyta, bet dėl to, kad V. Orbanas savo šovinistine politika atvėrė Pandoros skrynią, iš kurios išlindo sustiprėjusi partija „Jobbik“. V. Orbanas, tiesa, niekada pats nedarė akivaizdžiai antisemitinių ar rasistinių pareiškimų. Tačiau jis, liaupsindamas buvusią M. Horthy erą, taip pat ir tautos, kraujo bei žemės kultą ir neatsiribodamas nuo kai kurių kraštutinės dešinės revanšistų, sulaužė kelis tabu, o tai ir suteikė drąsos partijai „Jobbik“.

Dešinieji radikalai 2014 m. rinkimų kovoje kėlė štai ką: mes dirbame rimtai ten, kur „Fidesz“ tik šneka. Mes reikalaujame įstatymų prieš čigonus, o jų priimti „Fidesz“ nedrįsta. Todėl ilgainiui „Jobbik“ ir gali sugriauti V. Orbano ateities planus“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.

Bet kol kas, pasak Ciuricho dienraščio „Tages-Anzeiger“, „V. Orbanui nesunku laimėti rinkimus, turint tokią silpną ir nedarnią kairiųjų opoziciją, pernelyg palankų valdančiajai partijai rinkimų įstatymą ir žiniasklaidą, varančią propagandą už vyriausybę. Svarbiau tai, kad nepaisant rinkimų triukų ir užvestos propagandos mašinos, partija „ Fidesz“ vis dėlto prarado 5 proc. balsų palyginti su 2010-aisiais. Tikrieji rinkimų laimėtojai – dešinieji ekstremistai. Jie dabar stovi geriau nei 2010-aisiais.

Jie pelnėsi iš to, kad V. Orbano mokesčių reforma naudinga tik vidutiniškai uždirbantiems ir turtingiesiems. O kaimuose ir senuosiuose pramonės rajonuose nedarbo mastai ir toliau dideli, miestuose net ir gerai išsilavinę jaunuoliai neranda darbo vietų. Kas galėjo, iš kaimo išsikėlė. Kas negalėjo ar nenorėjo, balsavo už „Jobbik“.

Prahos verslo dienraštis „Hospodarske Noviny“ pažymėjo, kad „partija „Fidesz“ valdo beveik visą viešąją erdvę. Nevyriausybinių Vengrijos organizacijų atstovai būgštauja, kad savo pasisakymais užsienyje vykstančiuose renginiuose jie gali pakliūti į nemalonę pačioje Vengrijoje. V. Orbano demokratijos suvokimas, nors jis ir laimėjo demokratiškus, vis dėlto, švelniai tariant, nelemtas“.

Pačioje Vengrijoje dienraštis „Nepszabadzag“ teigė, jog „per ateinančius ketverius metus paaiškės, ar valdžios partijai „Fidesz“ susikurs stipri demokratiška opozicija. Tokia, kuri rinkėjui pasiūlys patrauklų ateities projektą, kuriuo verta pasitikėti ir kuriuo patikės žymiai daugiau žmonių nei šiandien“.

Pasak Halės dienraščio „Mitteldeutsche“, „V. Orbanas per tuos ketverius metus, kai valdė vienas, Vengriją pavertė „valdoma demokratija“. Kad ji netapo diktatūra reikėtų dėkoti Europos Sąjungai. Ji dažnai tik vangiai reaguodavo į V. Orbano antidemokratiškus užmojus, tačiau vis dėlto užkirsdavo kelią baisesniems dalykams. Tačiau demokratijai gyvybiškai reikia kaitos. Dabar lemtinga bus tai, ar susikivirčijusi kairiųjų ir liberalų opozicija pagaliau ryšis naujai pradžiai“.

Tai vis balsai iš pirmadienio laikraščių, bet ir antradienį Vengrijos tema liko viena iš pirmųjų.

Tas pats Halės dienraštis pabrėžė, jog „vengrai savo balsais aiškiai pasakė, kad jie nori dešiniųjų tautinės valdžios – ir tai reikia priimti, net ir Briuselyje ir Berlyne.

Keista, kai Vokietijos vyriausybės atstovas kitos šalies perrinktą ministrą pirmininką įspėja savo pasiekta dauguma naudotis „santūriai, jautriai, atsakingai“. Tokie pasakymai vengrus gali tik nuteikti prieš tuos, kurie „sėdi ten Briuselyje“, o gal ir Vokietijoje“.

O Frankfurto prie Oderio dienraštis „Märkische Oderzeitung“ net džiaugėsi, kad V. Orbano perrinkimas „gali būti laikomas politinio stabilumo ženklu. Kai žmonėms einasi gerai, dauguma mielai nekreipia dėmesio į kai kuriuos demokratijos trūkumus“.

Pagrindinis Frankfurto prie Maino laikraštis „Allgemeine“ dar kategoriškiau teigė, jog „V. Orbanas yra vienareikšmiškai parlamento rinkimų laimėtojas. Kas tuo abejoja ar net nenori pripažinti jo teisės vadovauti vyriausybei, kaip tai darė centro ir kairės sąjungos vadovai, nesiteikia suprasti rinkimų rezultatų: dauguma piliečių nenori tų asmenų, kurie vietoj V. Orbano žmonių į valdžią siūlė save“.

Vis dėlto Drezdeno dienraštis „Sächsische“ priminė, jog „įstodama į Europos Sąjungą Vengrija įsipareigojo gerbti šios bendruomenės pamatines vertybes. Todėl vyriausybės pareiga saugoti tokias mažumas kaip romai. Tylėdama dėl jų teisių pažeidinėjimo ji pati tampa kalta“.

Kiti laikraščiai, įskaitant Vokietijos „Heilbronner Stimme“, „Weser-Kurier“ ir Austrijos „Standard“ taip pat nuogąstavo dėl dešiniųjų ekstremistų sustiprėjimo.

Zagrebo laikraštis „Večernji List“ pranešė, jog „Vengrijos žydai ir romai būgštauja dėl sustiprėjusios partijos „Jobbik“, kurios retorika stipriai primena Hitlerio nacionalsocialistų leksiką. Ir dešinieji radikalai nepasitenkina žodžiais: jie turi pusiau karinius dalinius, kurie per susirinkimus nuolatos žygiuoja nacionalsocialistinių esesininkų stiliumi. O jų neapykantos tiradų taikiniai visų pirma yra žydai ir romai“.

Roterdamo dienraštis „NRC Handelsblad“ teigė, jog „vengrai atsidūrė kryžkelėje. Ar jų valstybė išsiplėtos į atvirą demokratiją, ar ir toliau žengs tuo keliu, kuriuo pasuko V. Orbanas? Ar Vengrija išsiskleis platesnio pasaulio link, ar liks nusikreipusi tik į savo vidų?

Rūpestį kelia tai, kad tiek daug vengrų apsisprendė už antrąjį pasirinkimą. Rinkimų rezultatai išryškina dramatišką kairiosios opozicijos žlugimą, kuri, deja, nesugebėjo žmonėms pasiūlyti pasitikėjimo vertos alternatyvos rūsčiai Orbano Vengrijai“.

Apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...