captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sofi Oksanen. Pakaks išdavysčių

Vakarai bando suprasti Kremliaus įgyvendinamą politiką, tačiau iš tiesų nereikia stengtis suprasti kolonializmo, išskirtiniame komentare švedų laikraščiui „Expressen“ rašo žymi suomių rašytoja Sofi Oksanen. Jos teigimu, toks Rusijos elgesys yra paprasčiausias godumas ir jį būtina sustabdyti.
Toni Harkonen nuotr.
Toni Harkonen nuotr.

Vakarai bando suprasti Kremliaus įgyvendinamą politiką, tačiau iš tiesų nereikia stengtis suprasti kolonializmo, išskirtiniame komentare švedų laikraščiui „Expressen“ rašo žymi suomių rašytoja Sofi Oksanen. Jos teigimu, toks Rusijos elgesys yra paprasčiausias godumas ir jį būtina sustabdyti.

LRT skaitytojams pateikiame visą S. Oksanen komentarą: 

Kiekvieną rytą nubundu su mintimi, ar šiandien išaušo diena, kai Rytų Europą ir vėl išduos. Patikrinu mobilųjį telefoną, nors naujienos ne itin džiugina, pavojaus varpais skambinti dar nereikia. Tada įsijungiu kompiuterį, peržvelgiu antraštes ir vis svarstau: ar tai nutiks šiandien, ar rytoj?

Tą dieną pajėgsiu priimti naujienas tik susitelkusi į savo ir aplinkinių reakcijas, nes kiekvieno rašytojo pareiga – prisiminti akimirkas, kai verčiami istorijos puslapiai.

Naujasis amžius jau prasidėjo. Vidinio šaltojo karo (1989–2014 m.) laikai baigėsi.

Paskutinį kartą Rytų Europa ir Baltijos valstybės atiduotos Sovietų Sąjungai ir jos įtakos zonai po Molotovo-Ribentropo pakto, toks manevras padėjo sovietų imperijai pasiekti didžiausią galią. Nemokama darbo jėga buvo ištremta į gulago vergų stovyklas. Šį kartą Rusija žodžiais ir darbais atvirai parodė, kad siekia grąžinti ankstesnę imperijos šlovę. Putinas modernizavo ir iš naujo pritaikė Brežnevo doktriną.

Rusija tiki turinti teisę įsikišti į nepriklausomų valstybių veiksmus, jei šios pernelyg stipriai juda link Vakarų ir jei Rusija mano turinti valdžią jų teritorijoje.

Rusijos Dūma dabar bando prastumti įstatymą, įteisinantį regionų, priklausiusių Sovietų Sąjungai, aneksiją; Rytų Europos ir Baltijos valstybių gyventojai svarsto, ar jie ir vėl patikėjo Vakarais be reikalo. Per pastarąjį dešimtmetį Rytų Europa nesulaukė daug dėmesio, išskyrus atvejus, kai kalba ėjo apie pigią darbo jėgą ir pelningos gamybos infrastruktūrą.

Nelegali Krymo aneksija labai simboliška: tai pirmas kartas nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai prie Rusijos prijungiama iš nepriklausomos valstybės atimta teritorija. Kartu tai testas, Vakarų tolerancijos ir moralės tyrimas: Vakarai laikysis pažadų ar vėl išduos Rytų Europą?

Subyrėjusios imperijos kontrataka prasidėjo 2005 m., Putinui pareiškus, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. Istorijos mokymas yra vienas iš būdų skelbti tokią tezę – retrogradinį turinį, motyvuojamą geopolitinių interesų. Tokia istorijos versija siekiama atkurti nacionalinį Rusijos pasididžiavimą ir priminti, kad kitų šalių gyventojams buvo naudinga priklausyti Rusijos imperijai.

Pastarųjų požiūris kiek kitoks.

Metų metus Vakarų gyventojai mandagiai plojo Putino kalboms apie „demokratinį šalies vystymąsi“. Pats Rusijos vadovas tokį socialinį modelį apibūdino kaip „valdomą“ demokratiją. Tai nėra demokratija, tačiau Vakarai sutiko su tokiu aiškinimu, kaip ir su kitais Federalinės saugumo tarnybos (Федеральная служба безопасности Российской Федерации , FSB) eufemizmais, turėjusiais nuraminti pasaulį, kol valdžios elitas Kremliuje rengėsi drąsiam naujajam Putino pasauliui.

Sovietų Sąjungą reabilitavo, o pasirinkti žurnalisto karjerą prilygo savižudybei. Nuo 2012 m. Putino elitas repatrijavo savo turtą iš Vakarų, siekdamas užtikrinti valdžioje esančiųjų nepriklausomybę.

Turėtume bent pasistengti mokytis iš praeities – toks vienas pagrindinių principų kuriant Europos Sąjungą. Eurazijos sąjunga, remiama Putino elito klano, yra visiškai priešinga, grindžiama rinktinių stalinizmo ir nacionalinio socializmo nuotrupų ir propagandos. Tokios valdžios biudžetas neišsenka.

2005 m. Kremliaus propagandai įsteigtas kanalas anglų kalba „Russia Today“; jo metinis biudžetas – daugiau nei 300 milijonų dolerių. Kanalo programa sudaryta taip, kad atrodytų lyg žinios, ir visi tiki, kad tai žinios; vis dėlto, kaip pripažino buvę darbuotojai, tikroji kanalo paskirtis yra skelbti rusiškas tiesas Vakaruose.

Tik prasidėjus Ukrainos krizei propaganda tapo tokia ciniška, kad nė nebesistengta užmaskuoti prieš Vakarus tikrųjų ketinimų. Tai – ryškus pokytis.

Vakarų pasaulyje redaktoriai paprastai pristato skirtingas nuomones, siekdami, kuo labiau priartėtų prie tiesos. Tačiau tokia strategija nepasiteisina, kai viena iš šalių begėdiška meluoja. Vakarų spauda netiesiogiai kartoja žinią, skleidžiamą Kremliaus silovikų (verčiant pažodžiui tai reiškia „galingi žmonės“ – aukščiausi politikai, kurių biografijoje – ryšiai su saugumo tarnybomis).

Kremliaus strategijos šerdis yra informacinis karas, prisotintas reikalavimų ir neiginių, tai pigiausias karas ir būdas užimti teritorijas be tankų. Baimė, provokacijos ir propaganda: Kremliaus elitas meistriškai įvaldė šiuos įrankius. Tokie ginklai visada naudojami pateisinti okupacijoms tiek vietinių gyventojų, tiek viso pasaulio akyse.

Krymo pusiasalio, legaliai priklausančio Ukrainai, aneksija Rusijai nebuvo kietas riešutas. Invazijai neprireikė rusų aukų, kurios būtų išvedusios motinas į gatves, Vakarams jie įstengė pateikti aneksiją kaip suprantamą veiksmą, turint omenyje, kokią didelę regiono gyventojų dalį sudaro rusakalbiai.

Dauguma tų žmonių Kryme atsidūrė dėl masinių Stalino perkėlimų, kurių tikslas buvo sujaukti Sovietų Sąjungos vasalinių valstybių populiacijas ir rusifikuoti regioną. Panašaus likimo vietovių gausu visoje Rytų Europoje. Ir dabar šiais žmonėmis naudojasi Putino gauja. Tačiau tiesa ta, kad tikruosius Krymo gyventojus, totorius, jau pamiršo. Stalino populiacijos politikos kulminacija buvo jų genocidas.

Rašant šį tekstą totorių namų durys žymimos raudonais kryžiais. Kažkur girdėta?

Rusija jau seniai stengiasi destabilizuoti situaciją nepriklausomose Rytų Europos ir Baltijos valstybėse. Dar 2008 m. Putinas apibūdino Ukrainą kaip dirbtinę valstybę. Strategija nenauja: 1930-aisiais tokie veiksmai buvo nukreipti prieš jauną Austrijos valstybę, kurios anšliusas įvykdytas 1938 m.

Baltijos valstybės metų metus yra verčiamos klausytis tokios Rusijos retorikos. Pasaulis apie šias valstybes, kaip ir apie Ukrainą, žino gana nedaug, todėl Rusijos taktika abejoti jų teise į suverenumą veiksminga.

Vadinamojoje rusiškoje žiniasklaidoje ilgai mirgėjo istorijos apie rusus, laikomus koncentracijos stovyklose Estijoje (2007 m.). Taip pat buvo teigiama, kad rusų turistų vaikai grobiami iš Suomijos viešbučių, o ji istoriškai laikoma Rusijos dalimi (2013 m.).

Kai ilgą laiką pumpuojami tokie dalykai, nelabai stebina, kad didžioji dalis Rusijos populiacijos pradeda įtariai žvelgti į Vakarus. Kaip tik to ir siekiama. Taip žmonės psichologiškai mobilizuojami kariauti ir supriešinamos etninės grupės, seniau buvusios draugiškos.

Įsivaizduojamų priešų Putino klanui reikia norint išlaikyti populiarumą ir abejotinais būdais įgytą turtą. Net menkiausias galios susilpnėjimas išryškintų korupciją, padėjusią susikrauti turtus. Tai ir nutiko nuverstam Ukrainos prezidentui Janukovyčiui.

Dabar Rusijos valdžia priklauso nedidelei silovikų grupei, o Putinas – turtingiausias žmogus Europoje ir Rusijoje – yra jos fasadinis veidas. Grupės narių išsilavinimas gerokai skiriasi nuo Vakarų politikų, nes jie atėjo iš FSB ir KGB. Rusijos hierarchija neturi aukštesnio statuso. Sovietų Sąjungos laikais bent partija buvo viršesnė nei KGB.

Tebetikintys, kad Rusijos „tėvynainių politika“ siekiama apsaugoti etninius rusus, gyvenančius už šalies ribų, turėtų grįžti į realybę ir prisiminti, kaip Hitleris pasinaudojo etniniais vokiečiais. Bet kas, lankęsis Rusijoje, žino, kiek valdžiai rūpi šalies žmonės. Ne kas kita kaip Rusijos vadinamoji „humanitarinė pagalba“ įstūmė Pietų Osetiją į tokią apgailėtiną padėtį.

Kremlių ne itin džiugina įvairių spalvų revoliucijos kaimyninėse valstybėse. Todėl Maskvai palankūs žmonės įdarbinami valstybių, apraizgytų korupcijos tinklais, vyriausybėse. Vadovaudamas Janukovyčius sugebėjo areštuoti istorikus, tyrusius sovietų nusikaltimus, ir pareikšti asmenines abejones dėl Holodomoro – katastrofiško bado, ankstyvą ketvirtąjį dešimtmetį sovietų įvykdyto genocido. Janukovyčius taip pat ribojo žodžio laisvę, skatino homofobišką propagandą. Elgėsi taip, kaip turėtų elgtis Maskvai palankus lyderis. Vis dėlto žmonės protestavo ir sugriovė jau gerokai pažengusius Putino planus patyliukais prijungti Ukrainą prie Rusijos.

Atėjo laikas ir Vakarai turi paprieštarauti Rusijos ketinimui išplėsti savo teritoriją, o tai nepavyks padaryti diplomatiniu dialogu.

Neįmanoma derėtis su priešininku, kuris nuolat meluoja. Rusija jau aiškiai pademonstravo, kad diplomatinį fasadą naudoja tik laikui laimėti sunkiajai artilerijai iki sienos atgabenti. Laimėti laiko prastumti įstatymus, remiančius marionečių režimus. 

Vakarai bando suprasti Kremliaus įgyvendinamą politiką, tačiau iš tiesų nereikia stengtis suprasti kolonializmo. Tai paprasčiausias godumas ir jį būtina sustabdyti.

Ar bandytume pademonstruoti supratingumą, jei karalienė Elžbieta II nuspręstų atgaivinti britų kolonializmą? Ar bandytume suprasti Angelos Merkel mąstymą, jei bandytų atkurti Vokietijos reichą? O jei vokiečių televizija pradėtų transliuoti laidas vaikams, kuriose pliušiniai žaislai ruošiasi karui? O jei Vokietiją valdytų žmonės, treniruoti gestapo? Kaip jaustumėtės, jei vokiečiai laikytų Hitlerį vienu iškiliausių žmonių šalies istorijoje, tokiu, kokiu Staliną laiko Rusijoje?

Kas nutiktų, jei Vokietija pareikštų, kad Europą (arba kaip rusai sako „geiropa“) valdo susimokę homoseksualai? Taip visai neseniai buvo teigiama Rusijos palaikomuose teisės aktuose, skirtuose propagandai prieš homoseksualumą. Ar dar pamename, kas skelbė, kad Vakarų išsigimimas yra žydų sąmokslo rezultatas?

Niekas tokių kalbų netoleruotų nė akimirką. Žinote, kad nesugebėsite paaiškinti savo anūkams, kodėl leidote tam nutikti.

S. Oksanen yra knygų „Valymas“, „Stalino karvės“ ir „Kai dingo balandžiai“ autorė.

Iš anglų k. S. Oksanen komentarą vertė Indrė Telksnytė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...