captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Apie karus, kurių nereikia

Šiomis dienomis ne tik meldžiamės, kad nebūtų Europoje naujo karo, bet ir jau nuo metų pradžios dažnai prisimename, jog lygiai prieš šimtmetį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris turėjo būti, bet, deja, nebuvo, paskutinis toks. Užtat ir trokštame, kad bent jau dabar ir bent Europoje jokių karų daugiau nebebūtų.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šiomis dienomis ne tik meldžiamės, kad nebūtų Europoje naujo karo, bet ir jau nuo metų pradžios dažnai prisimename, jog lygiai prieš šimtmetį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris turėjo būti, bet, deja, nebuvo, paskutinis toks. Užtat ir trokštame, kad bent jau dabar ir bent Europoje jokių karų daugiau nebebūtų.

1914 m. prasidėjęs ir 1918 m. pasibaigęs karas buvo vadinamas Didžiuoju, viliantis, kad kartu su juo dideli ginkluoti konfliktai galutinai bus pasibaigę. Tą viltį sudaužė dar baisesnis 1939–1945 m. karas. Tačiau šis ilgainiui pagimdė Europos Sąjungą, kuri jau apie šešis dešimtmečius iš tiesų saugo prie jos prisijungusiųjų šalių taiką.

Kita vertus, jei Antrojo pasaulinio karo paliktas Europos padalijimas didele dalimi jau įveiktas, liko kitų jo žaizdų, kurios, nors ir gydomos, bet vis tiek dar ne visai užgijo. Viena tokia  – Japonijos ir Korėjos ilgametis, skaudus ginčas klausimu, kaip japonų kariai per karą traktavo korėjietes moteris.

Šį ginčą Amerikos svetainėje „New Republic“ užsiminė jo redaktorius Isaacas Chotineris, teigdamas, jog „tai, kaip šalis prisimena savo vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, dar kartą įrodo istorijos kontroversiškumą. Tai taip pat įrodo ir tai, jog labai vertinga moraliniu požiūriu vertinti praeities elgesį, ypač jei tokie vertinimai turi ką nors bendro su tiesa“.

„Amerikos vaidmuo Pirmajame pasauliniame kare tikrai netolygus Japonijos vaidmeniui Antrajame kare, tačiau vis tiek svarbu tą pirmąjį karą prisiminti tokį, koks jis iš tiesų buvo. Ir tiksli tiesa čia reikštų atsakyti į klausimą, kurių galų išvis vėlėmės į šį karą“,  – rašo amerikietis žurnalistas I. Chotineris.

Jo nuomone, „prezidento B. Obamos žodžiai kovo 26-ąją amerikiečių kapuose Belgijoje, deja, buvo netikslūs, klaidinantys ir nederantys.

B. Obama pradėjo, save ir visus amerikiečius apibūdindamas kaip „skolingus“ tiems, kurie Pirmajame pasauliniame kare kovojo. Po to jis ištarė, kad „neįmanoma nežiūrėti su didžiule pagarba į tą milžinišką auką, kurią šie kariai atidavė tam, kad čia galėtume dabar stovėti“.

B. Obama dorai nepaaiškino, kuria prasme šie jauni vyrai atidavė savo gyvybę už mūsų laisvę, nes kaip tik šitos sąsajos tiksliai ir neįmanoma padaryti. Vieninteliai dalykai, kuriuos galime tvirtai teigti, kad Pirmasis pasaulinis karas paliko būsimoms kartoms, tai – fašizmas ir komunizmas, konkrečiai kalbant, nacizmas ir stalinizmas.

Vis dėlto vienu atžvilgiu B. Obama buvo teisus: pirma sudarydamas sąlygas fašizmui iškilti, Pirmasis pasaulinis karas ilgainiui, jau Antrajame kare leido Jungtinių Valstijų kariams prisidėti prie pasaulio gelbėjimo!

Toliau B. Obama kalbėjo taip:

„Kiek daug amerikiečių belgų žemėje per Didįjį karą kovojo vadovaujant Jo didenybės proseneliui, karaliui Albertui. Ir nors jie ne visada turėjo tuos pačius protėvius ar net nekalbėjo būtinai ta pačia kalba, tie kariai, kurie saugojo apkasus, buvo vienijami kažko didesnio — ryžto kovoti ir mirti už tą laisvę, kuria mes, jų palikuonys, šiandien džiaugiamės“.

„Tačiau labai keista,  – tęsia Isacaas Chotineris. – Kalbėti apie Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų kovą už laisvę, kuomet daugeliui jų valstybių iki laisvės dar buvo labai labai toli. Tame kare vyrai daugeliu atveju kariavo už savo karalius ar diktatorius, kurie patys kivirčijosi su kitais karaliais ar diktatoriais dėl grynai imperinių siekių ir galio“s.

Faktas, kad vokiečių ir britų monarchai buvo pirmos eilės pusbroliai tik paryškina viso šio reikalo patetišką absurdiškumą.

Tarsi norėdamas įvykiui pridėti kažkokios monarchinės ir imperinės nostalgijos. B. Obama padarė vieną įdomią užuominą. „Šioje vietoje, – teigė jis, – mes prisimename „mažytės drąsuolės Belgijos“ narsumą“. Šitie trys žodžiai  – mažytė drąsuolė Belgija  – sudarė patriotinę frazę Britanijoje 1914 m. po to, kai Belgiją užėmė Vokietija“.

Britų imperialistai kaip Rudyardas Kiplingas ir vyriausybės atstovai skelbė, kad Britanija ir jos sąjunginingai kariavo tam, kad apgintų drąsiuosius belgus ir užkirstų kelią humanitarinei katastrofai.

Vokiečių elgesys Belgijoje išties buvo baisus, nors daugelį kruvinų istorijų sufabrikavo būtent britų spauda. Ir belgų laisvė nebuvo tas akstinas, kuris pastūmėjo Britaniją į karą.

Bet blogiausia vieta B. Obamos kalboje buvo ši mintis: „Čia mes aplankėmė kapą jauno Lenkijos imigranto į Ameriką, kuris praėjus tik kelioms savo pirmojo mūšio valandoms paaukojo gyvybę savo naujosios tėvynės labui“.

Argi ne kažkas itin groteskiško pagerbti jauną žmogų, atemigravusį į Ameriką tik tam, kad bergždžiai baigtų trumpą savo gyvenimą kvailame imperialistiniame Europos kare, į kurį Jungtinės Amerikos Valstijos buvo nutarusios įsivelti?

Aišku, B. Obama yra prezidentas ir todėl jaučia suprantamą poreikį pagerbti tuos, kurie dalyvavo Amerikos karuose.

Bet argi geresnis būdas prisiminti vyrus, kariavusius ir žuvusius Pirmajame pasauliniame kare, nebūtų pasakyti, kad jie tragiškai ėjo ar buvo pasiųsti kariauti konflikte, kurio niekada nederėjo pradėti ir prie kurio mažų mažiausiai nereikėjo prisidėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms?

„Kaip žmogus, kuris buvo prezidentu išrinktas dėl savo opozicijos kitam nelemtam karui, „kurio niekada nederėjo aprobuoti“, Barackas Obama privalėjo turėti pakankamai drąsos būtent taip ir pasakyti Belgijoje“,  – baigė savo straipsnį savaitraštyje „New Republic“ vienas jo redaktorių I. Chotineris.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...