captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vigilijus Sadauskas. Apie savus okupantus

Maždaug prieš penkiasdešimt metų žymus lietuvių tautos poetas Jonas Aistis būdamas ne Lietuvoje rašė: „Jei manęs paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, nė nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad antruoju atveju yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti savo nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų. O lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti“.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Maždaug prieš penkiasdešimt metų žymus lietuvių tautos poetas Jonas Aistis būdamas ne Lietuvoje rašė: „Jei manęs paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, nė nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad antruoju atveju yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti savo nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų. O lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti“.

Nuoširdžiai stebina toks poeto pasisakymas ir nusivylimas. Juk Jonas Aistis visada tikėjo Lietuvos atgimimu, teigė, jog tokios savybės kaip taurumas, kilnumas, savo vertės supratimas neleis lietuvių tautai išnykti. Jo nuomone, korupcija, nieko neduodantys tarpusavio ginčai, veidmainiavimas ir niekšybės gali pražudyti mūsų tautą.

Ar atkūrus nepriklausomybę dingo sovietinė ideologija? Ar klydo Justinas Marcinkevičius savo poemoje „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ rašydamas „Daugiau! riebiau! paimt! pagriebt! išplėšt! išsikerot! užgaut! neatiduoti!“.

Ką galima šiandien naujo pasakyti nei kalbėjo garsūs Lietuvai nusipelnę vyrai? Ar netenka apgailestauti ir pasakyti, kad, deja, kol kas nieko naujo neįvyko. Ir šiandieninės aktualijos rodo, kad jeigu reikėtų rinktis, būtų sudėtinga apsispręsti: ar likti prie savo – skaudžiai kandančio, ar pulti prie parsidavėlio, kuris gal kada pakeis nuomonę?

Ar po nepriklausomybės atkūrimo valdžioje ne tie patys gelbėtojų veidai kaip ir iki jos? Ar kai kurie iš jų ar jų tėvai iki nepriklausomybės atkūrimo neužėmė gana aukštų pareigų, ar nebuvo kolūkių pirmininkai, ar nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, ar ne jų pastangomis stumiama į valdžią jaunoji pamaina?

Ar valdžios pasipūtimas, abejingumas piliečių reikalams netapo kur kas didesnis nei sovietmečiu? Juk dabar jiems nebereikia bijoti ponų, sėdinčių Maskvoje.

Prisiminkit posakius jau tapusius klasika: „aplinka kalta, vsio zakono, jis čia ne prie ko“. Tačiau posakiai gimsta ne tik iš valdžios lūpų: Juozas Erlickas taip pat apie valdžią yra pajuokavęs: „įstatymai priimami tik iš savų ir tik saviems“. Juokinga ar ne?

Ar jums teko girdėti, kad dabartiniai Lietuvos gelbėtojai ką nors savikritiško apie save pasakytų ar atsiprašytų? Gal jie tiesiog mano, kad yra neklystantys, o mes privalome juos garbinti ir džiaugtis, jog jie mus valdo.

Kas gali paneigti, kad valdžia siekia vis labiau susitapatinti su valstybe, o piliečiams jie yra numatę vargšo stebėtojo ir klusnaus vykdytojo vaidmenį, kurio visada prašoma ateiti balsuoti tik tada, kai valdžiai reikia, arba tada, kai būtina pagal Lietuvos Konstituciją. Ar jus tai tenkina? Pamąstykite.

Na o pabaigai valdžiai ir į ją besiveržiantiems linkiu atsiminti, kad valstybė pradeda griūti po doros ir sąžinės praradimo. Nesant doros ir sąžinės griūna (arba griaunama) ūkio sistema, klesti korupcija, atsiranda bedarbystė, nelieka teisingumo bei didėja emigracija.

Nebijote, kad nebus ką valdyti?

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...