captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. „Nusišypsok mums, Viešpatie“

Nusišypsok mums, Viešpatie, – ragina Rusijoje dirbantis Lietuvos režisierius Rimas Tuminas. Atsigręžti į amžinąsias vertybes kviečiama Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre pagal Grigorijaus Kanovičiaus kūrinius pastatytame spektaklyje, kurio premjera įvyko visai neseniai.

Nusišypsok mums, Viešpatie, – ragina Rusijoje dirbantis Lietuvos režisierius Rimas Tuminas. Atsigręžti į amžinąsias vertybes kviečiama Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre pagal Grigorijaus Kanovičiaus kūrinius pastatytame spektaklyje, kurio premjera įvyko visai neseniai.

Spektaklis apie į Vilnių, Šiaurės Jeruzalę, keliaujančius žydus aktualus ir šiandien. Ta kelionė reikšminga ir žydams, ir po pasaulį pabirusiems lietuviams, ir ant karo slenksčio atsidūrusiai Ukrainai.

Šiuolaikinis žmogus, nebemokantis savaitgalio praleisti be 10 kilogramų sveriančio lagamino, kelionėje į Pažadėtąją Žemę turi tenkintis vieninteliu, kuriame telpa visas gyvenimas ir visas turtas. Šiuolaikinė buitis ir beprotiškas tempas taip susiaurina žvilgsnį, kad dažnai nebepastebi gyvenimo esmės.

Sielų inžinierius, gyvenimo filosofas, vis dažniau į save atsigręžiantis teatro režisierius premjeroje primena apie žmogaus trapumą ir mirtingumą. „Ar susimąstėte, kodėl taip dažnai linkima laimės? – klausia Rimas Tuminas. – Turbūt jos trūksta labiausiai. Todėl reikia žinoti, kad esi mirtingas, turi gyventi ir džiaugtis gyvenimu.“

Šmulės Senderio vaidmenį spektaklyje kuria Jevgenijus Kniazevas (prieš dvidešimt metų Vilniaus mažajame teatre šį vaidmenį atliko Anapilin išėjęs Vytautas Grigolis ir Arvydas Dapšys). J. Kniazevas spaudos konferencijoje prisiminė, kaip jautėsi, kai jo, sovietinio kareivėlio, aplankyti atvažiavo tėvai. „Buvau toks jaunas ir kvailas, jog pasijutau įžeistas, kad atvažiavo manęs lankyti. Jie atvažiavo, o aš sėdau į traukinį ir tą dieną išvykau, kad nereikėtų susitikti, – prisiminė daugelį reikšmingų vaidmenų sukūręs Rusijos aktorius. – Šis spektaklis – tarsi savotiškas kaltės tėvams išpirkimas.“

Taigi „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – tai kūrinys ir „apie tėvus, kuriems niekada neužtenka Vaikų meilės, ir apie Vaikus, kurie yra amžini Tėvų skolininkai, ir dar apie Tėvynę – artimą ir tolimą, dar apie nuolatinę Žmogaus kelionę į Amžinybę“.  

Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos sugrąžinimas į teatro sceną liudija ir Rimui Tuminui būdingą pagarbą išėjusiesiems. Kaip pats sako, jautęs, kad lietuviškas spektaklis atrodęs iki galo nesuvaidintas. Norėdamas pagerbti Anapilin išėjusius aktorius Vytautą Grigolį ir Vytautą Šapranauską, režisierius po dviejų dešimtmečių prie šio spektaklio sugrįžo Maskvoje.

Net ta Rusijos publikos dalis, kuri niekada nėra buvusi Lietuvoje, sulaikiusi kvapą klausosi pasakojimo apie bekraščius Lietuvos pušynėlius, eglynėlius ir girias, per kurias į Vilnių rieda žydų vežimas. Spektaklyje nuskamba lietuviškas žodis „avižos“ – arklių duona, kurios keliaujantiems žydams parūpina lietuvė moteris. Koja kojon su žydiška, Fausto Latėno sukurta muzika žengia išrinktajai tautai būdingas humoras, gebantis išsklaidyti tamsius debesis ir išvaikyti liūdesį.

Spektaklio premjeroje dalyvavęs vyriausias Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Dmitrijus priminė Fiodoro Dostojevskio frazę „menas išgelbės pasaulį“ ir pridūrė, kad jo tėvas pasakė geriau: „Meilė išgelbės pasaulį.“ Nesutikti su tuo neįmanoma.

Norisi tikėti, kad nuo tikrųjų vertybių nutolusiems skubantiems Maskvos gyventojams bent spektaklio afišos primins apie tą trokštamą Viešpaties šypseną.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...