captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Teritorijos okupacija prasideda nuo smegenų

Anonimai, internete išplatinę peticiją jungti Klaipėdos kraštą prie Rusijos, gavo atgal. Trečiadienį internete pasklido atsakomoji peticija, kuri ragina Kaliningrado gyventojus nesitaikstyti su kagėbistine agresore Rusija, mat šis kraštas, dar žinomas kaip Karaliaučius, istoriškai ir kultūriškai kur kas labiau susijęs su Lietuva ir visa Europa nei su Rusija.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.

Anonimai, internete išplatinę peticiją jungti Klaipėdos kraštą prie Rusijos, gavo atgal. Trečiadienį internete pasklido atsakomoji peticija, kuri ragina Kaliningrado gyventojus nesitaikstyti su kagėbistine agresore Rusija, mat šis kraštas, dar žinomas kaip Karaliaučius, istoriškai ir kultūriškai kur kas labiau susijęs su Lietuva ir visa Europa nei su Rusija.

„Jeigu norite pradėti gyventi europietiškai, ši iniciatyva – pirmas žingsnis“, – ragina smagaus optimizmo nestokojantys autoriai. Dešimt balų. Nesustokit.

Daug nesvarstydami dar galėtų reaguoti ir Klaipėdos ar visos Lietuvos rusai, jų organizacijos. Išplatintų, pavyzdžiui, „padėką“ už netikėtą pasiūlymą ir paaiškintų, kodėl Europos Sąjungos piliečiams šiuo metu visai nesinori jo priimti.

Argumentų – nors vežimu vežk. 

Tokia reakcija būtų ir jau yra aiški žinutė: Vladimiro Putino propaganda Lietuvoje nesidaugina, nes šitą pamokėlę jau išmokome ir perėjome į kitą klasę.

Bet tai nereiškia, kad Klaipėdos kraštui skirtą raginimą galima laikyti pokštu ar eiline informacine provokacija. Krymo aneksijos kontekste ji turėtų būti vertinama kaip informacinis terorizmas, kurio tikslas drumsti smegenis, sėti nerimą ir nesaugumo jausmą, skaldyti. Ir svarbiausia – priversti galvoti apie civilizuotoje bendrijoje neįmanomus dalykus, kaip apie realius.

Kai taip atsitinka, kažkas Rytuose pasižymi darbotvarkėje riebų pliusą, nes tai reiškia, kad smegenų okupacija vyksta pagal planą. Perbraižius sienas smegenyse, visa kita tampa daugiau aplinkybių ir atsitiktinumų reikalu.

Visai neatsitiktinai šiuo metu, kai valstybės vadovai kalba, kaip reikėtų elgtis okupacijos atveju, atsiradusi peticija yra informacinio karo dalis. Tas karas vyksta jau seniai ir pasireiškia įvairiai.

Nuo tada, kai informacijos sklaida prarado laiko ir vietos apribojimus, propaganda tapo ginklu, kurį neperdedant galima lyginti su atominėmis, cheminėmis ar biologinėmis naikinimo priemonėmis. Šios pakerta kūnus, o propaganda naikina smegenis ir kritinį mąstymą.

Jeigu kas tuo netiki, gali atlikti eksperimentą. Tereikia užsidaryti bent dviem parom ir klausytis vien tik Rusijos žiniasklaidos rengiamų laidų, pavyzdžiui, apie Ukrainos revoliuciją ir Krymo įvykius. Dvi dienas siūlau, nes po dviejų dar galima išsigelbėti. Po savaitės jau ir pats gali patikėti, jog esi fašistas, traiškantis pakeliui pasitaikančius kitataučius.

Šiandienos Rusija neapsiriboja vien tik savų smegenų naikinimu. Mes gyvename kaip tik toje teritorijoje, kur, manoma, tokia veikla gali duoti neprastų rezultatų.

Faktas yra tai, kad absoliučiai uždrausti tokios veiklos neįmanoma. Norint maksimalaus rezultato reikėtų uždrausti televiziją, internetą kaip reiškinius. O galiausiai dar ir demokratiją.

Klausimas, ką su visu tuo daryti, yra iš tiesų labai sudėtingas. Bet pradėti galima ir paprastai. Pirmiausia reikia oficialiai pripažinti reiškinį ir vadinti įvykius bei veikiančius asmenis tikraisiais vardais.

Tai – informacinis terorizmas, ne mažiau pavojingas už tradicinį. Reakcija į teroristines atakas turi būti greita, tiksli ir griežta.

Tokia, kokia buvo šį kartą. Dvi didžiausios partijos – opozicijos konservatoriai ir valdantieji socialdemokratai – išplatino vienodus vertinimus taip atremdamos skaldymo politiką. Žurnalistai ir internautai padirbėjo iš peties.

Smagiausia buvo skaityti Klaipėdos rusų pasisakymus: jeigu ką, jie eitų ginti savo tėvynės Lietuvos.

Per parą peticija buvo sukramtyta ir išspjauta. Siekę pjudyti, jos autoriai gavo priešingą efektą.

Po anksčiau įvykdytų kelių kibernetinių atakų, buvo susirūpinta kibernetiniu šalies saugumu, lyg ir nuspręsta investuoti į šią strategiškai svarbią sritį valstybės mastu.

Panašu, kad atėjo laikas kitomis akimis pažvelgti ir į ribų neturinčių informacinių propagandinių technologijų vaidmenį.

Sunkioji dalis yra tai, jog niekas čia nepadės, jeigu žmonės nesuvoks, kas ir kodėl vyksta, jeigu menkai pasitikės savo institucijomis ir gyvens amžinose baimėse dėl žemės, skalūnų ar dar ko nors, nematydami tikrosios įvykių reikšmės. Tad ši užduotis – ne tik saugumui ar prokurorams.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...