captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Prognozės iš praeities

Dar 1996 metais amerikiečių politologas, Harvardo universiteto profesorius Samuelis Huntingtonas savo garsiojoje knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ prognozavo tris Rusijos ir Ukrainos santykių scenarijus.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Dar 1996 metais amerikiečių politologas, Harvardo universiteto profesorius Samuelis Huntingtonas savo garsiojoje knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ prognozavo tris Rusijos ir Ukrainos santykių scenarijus.

Pirmajame jis teigė, kad vargu ar ukrainiečiai ir rusai imsis prievartos vieni prieš kitus, nes tai – dvi slaviškos, stačiatikės tautos, kurias per amžius siejo glaudūs santykiai. Antroji kiek labiau tikėtina galimybė jam atrodė Ukrainos skilimas ir rytinės dalies susivienijimas su Rusija. Vakarų Ukraina tokiu atveju išliktų, tik turėdama stiprią ir veiksmingą Vakarų šalių paramą, kurios ji galėtų sulaukti, tik jeigu Vakarų ir Rusijos santykiai smarkiai pablogėtų ir būtų panašūs į tokius, kurie buvo Šaltojo karo metais. Trečioji labiau tikėtina įvykių raida – kad Ukraina išliks vieninga, artimai bendradarbiaujanti su Rusija valstybė.

Visada įdomu skaityti praeityje darytas prognozes ir žiūrėti, kiek jos pasitvirtino. Šiuo atveju jau matome, kad griūva pirmasis scenarijus, nes Rusijos propaganda daug metų vadintą broliška ukrainiečių tautą ėmė vadinti fašistais, nacionalistais ir t.t. Tačiau kol kas nieko negalime pasakyti apie kitas dvi raidos galimybes – skils Ukraina ar išliks vieninga valstybė.

Aišku tik tiek, kad pildosi S. Huntingtono nurodyta sąlyga dėl Vakarų šalių paramos Ukrainai – ji stiprėja tiek, kiek blogėja Vakarų ir Rusijos santykiai. Juk jau nuo pernai lapkričio, kai Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti asociacijos su ES sutartį, Europos Sąjungos vadovybė viešojoje erdvėje buvo kaltinama, kad per mažai materialiai remia Ukrainos siekį artėti prie ES, kai tuo metu Rusija Ukrainai tada pažadėjo 15 mlrd. dolerių paskolą. Rusijos spjūvis į Ukrainos teritorinį neliečiamumą suveikė paradoksaliai – jis paskatino Vakarų valstybes atverti ukrainiečiams savo pinigines.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. S. Huntingtonas šią garsiąją savo knygą išspausdino 1996 metais, tačiau rašė ją, suprantama,  anksčiau. Tuo metu Vladimiras Putinas dar dirbo Peterburge, nes į Maskvą persikėlė būtent tais pačiais 1996 metais. Niekas tada net pasapnuoti negalėjo, kad kukliai besielgiantis KGB karininkas taps Rusijos prezidentu. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia labai personifikuoti dabartinio Rusijos elgesio Ukrainoje. Jei Kremliaus valdovu dabar būtų kitas žmogus, Rusijos interesai Ukrainoje būtų panašūs, tik kitas diktatorius gal juos reikštų kitaip – gal švelniau, o gal ir dar grubiau.

Juk ar buvo įmanoma, kad Rusija nieko nedarytų, matydama įvykius Maidane? Kol valdžioje laikėsi jai tinkamas V. Janukovyčius, Kremliaus įtaka buvo nematoma, tačiau kai jis pabėgo iš Kijevo, buvo imtasi atvirų ir pasaulį pašiurpinusių veiksmų. Čia reikėtų pasakyti, kad pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą referendumo organizavimas atskiroje šalies teritorijoje baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taigi, kas Rusijoje draudžiama, tas Ukrainos teritorijoje Kryme pateikiama kaip didžiausia gėrybė.

Daryti įtaką kitoms valstybėms yra daugybė būdų. Kodėl tada Rusijos režimas spjovė į nusistovėjusią pasaulio tvarką, prie kurios užaugo jau kelios kartos? Kodėl V. Putinas ir jo bendražygiai leido sau kėsintis perbraižyti Europos sienas? Gal todėl, kad nusprendė, jog Europos politinis elitas yra silpnas ir lengvai nuperkamas? Juk sienų perbraižymas – tai džino išleidimas iš butelio, nes vos ne kiekviena Europos valstybė turi teritorinių pretenzijų kitoms valstybėms.

Europos Sąjunga buvo sukurta siekiant, kad Senajame žemyne daugiau niekada nekiltų karų. Ar ne paradoksas, kad būtent taikos siekianti Europos Sąjunga leido išbujoti V. Putino režimui? Ar ne mūsų pinigais už naftą ir dujas buvo stiprinama Rusijos kariuomenė?  

Negi per keturiolika V. Putino valdymo metų, kai buvo Čečėnija, Padniestrė, Gruzija, Europos Sąjungos ir kai kurių jos šalių lyderiai nesuprato, su kuo turi reikalą? Kodėl jie bendravo su juo kaip su padoriu normalios valstybės lyderiu, nors tuo metu daugybė faktų rodė, kad iš sovietinio košmaro besivaduojanti Rusija virsta diktatoriaus valdoma valstybe, keliančia grėsmę savo kaimynėms?

Bendravo todėl, kad yra pragmatikai. Tačiau iki kokios ribos galima savo elgesį grįsti praktiniais išskaičiavimais? Gal tos ribos visai nėra, gal galima bendrauti su vis labiau įžūlėjančiu režimu iki begalybės, kad tik būtų naudinga?

Deja, riba yra ir ji jau peržengta. Negi mums belieka tik bejėgiškai stebėti, kaip Kremlius siekia įvesti tvarką, kurios principai – grubi jėga, atviras melas, demagogija ir nepagarba silpnesniajam?

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close