captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Į audros atvertą kapo duobę kažkas vis beria maną

Lyg ir nieko svarbaus neįvyko, tik prieš mėnesį audra nuplėšė du kvadratinius metrus stogo nuo pastato, kurį matau pro savo langą. Virš Gėlių gatvės pakibo skardinė giljotina, o mano vaizde atsivėrė juoda skylė. Kitą dieną į ją krito snaigės – smulkios ir birios. Mačiau medinių sijų grobus ir tamsą po jais. Akliną tamsą. Nieką.

Lyg ir nieko svarbaus neįvyko, tik prieš mėnesį audra nuplėšė du kvadratinius metrus stogo nuo pastato, kurį matau pro savo langą. Virš Gėlių gatvės pakibo skardinė giljotina, o mano vaizde atsivėrė juoda skylė. Kitą dieną į ją krito snaigės – smulkios ir birios. Mačiau medinių sijų grobus ir tamsą po jais. Akliną tamsą. Nieką.

Po to kelias paras lijo tiesiai į paskersto pastato vidurius. Mėginau apie tai kam nors pranešti, bet niekas pranešimo nepriėmė. „Senamiesčio ūkis“ – todėl, kad pastatas nėra gyvenamasis. Savivaldybės telefonų ragelius kilnojantys žmonės vis sakė skambinti kažkam kitam, kol galiausiai davė numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. Mėginau skambinti ir į Kultūros paveldo departamentą, bet ir ten nieko nebuvo. Todėl nusprendžiau paskelbti apie įvykį per radiją – kaip anksčiau prie jūros atostogaujantiems vilniečiams pranešdavo apie jų sudegusius, užtvindytus, apvogtus butus.

Bet tai ne butas. Tai sinagoga. Jos tikrieji savininkai neatostogauja.

Čia gyvenu jau keturiolika metų ir mačiau, kaip dvylika sinagogos langų užkalė presuotų pjuvenų lentomis. Matau, kaip surūdijusio stogo latake pasirodžiusias samanas kiekvieną pavasarį paslepia žolė, kuri žiemą nukara vis ilgesnėmis barzdomis. Paskui sudygo medžiai, kasmet jie vis labiau paūgėja ir tuoj vėl sulapos – energingiau nei šalia vis dar stovinčios nukaršusios liepos. Matau, kaip pastato spalva vis labiau blėsta, maišosi su purvu, lietumi, šlapimu ir chuliganų rašliavomis, aptraukdama sienas nesuklastojamais vandens ženklais. Matau, kaip gabalais byra tinkas, kurio kampuose beveik nebeliko.

O iš kiemo pusės sinagoga atrodo dar liūdniau – plytos, regis, tuoj atsiskirs viena nuo kitos, nebeatlaikys nė metalinis ramstis. Jos jau dabar maišosi su šiukšlėmis, kurias čia kasdien meta aplinkinių namų gyventojai – į šalia pastatytus konteinerius, į užkaborį, susidariusį tarp tvoros ir apsidės. Šalia jos augantis medis, kurio viršūnė iškilusi virš pastato lyg menora, suformavo priedangą, kuria prispyrus reikalui pasinaudoja praeiviai – net ir žiemą, kai nuplikusios šakos nieko nebeslepia. Per vienas Vėlines apsidės nišoje kažkas uždegė žvakelę, bet šiaip čia daugiausiai lankosi tik turgaus prekeiviai, stoties rajono padugnės, Ričardo Gavelio balandžiai ir katės.

Nežinočiau, į ką iš tiesų žiūriu kasdieną, jei ne mano kolegė Giedrė Mickūnaitė, kuri pastatą ištyrė ir įtraukė į anglišką Lietuvos sinagogų sąvadą. Ten parašyta, kad iš tiesų tai ne sinagoga, bet Zavlo maldos namai arba kloizas. Jis buvo pastatytas XIX amžiaus pradžioje ir tai buvo svarbi vieta – 1846 metais kloizą aplankė Anglijos filantropas Seras Mozė Montefiore, atvažiavęs į Rusiją prašyti, kad valdžia liautųsi persekioti žydus.

O 1921-aisiais „amžinasis bibliotekininkas“ Khayklas Lunskis jį pavadino „vienais didžiausių ir svarbiausių“ maldos namų Vilniuje. Čia nuolat lankydavosi apie 120 tikinčiųjų. Moterys rinkdavosi aukštesnėje šiaurinėje dalyje, o vyrai – apačioje, beveik kvadratinėje maldų salėje. Pro dvylika užapvalintų langų sklisdavo šviesa, kad jie galėtų skaityti Torą. Ji gulėdavo ant bimos, virš kurios kabojo kandeliabras su skirtingų spalvų šviesomis, bet jos būdavo uždegamos tik per šventes. Prie skaitančiųjų bendruomenės prisidėdavo dvylika Izraelio genčių, kurios buvo nutapytos ant sienų, o nuo lietuviško lietaus saugojo aštuonkampio kupolo dangus, kur buvo nupiešta saulė, mėnulis ir žvaigždės.

Tačiau ši dangiška maldos tvarka buvo pastatyta ant socialinio pamato. Dėl teisės skaityti Torą vyrai konkuruodavo intelektu, išmanymu ir turtu. Nusipirkta vieta kuo arčiau Toros rodė jų viršenybę pasaulietinėje hierarchijoje, o prispaudus skoloms, ją būdavo galima išmainyti atgal į pinigus, tarsi nedegančią valiutą. Bet dabar ramu, vyrai skaito. Kai jie baigs, ritinėlius padės atgal į kolonomis atskirtą Toros arką apsidėje, kur iškaltas apskritas langelis – oculus – rodo kelią į Jeruzalę.

Mano sinagogos architektūrą nulėmė žydų maldos namams taikyti reikalavimai. Turi būti dvylika langų, kad sutaptų su dangaus langų skaičiumi. Langai turi būti pakelti virš akių lygio, kad niekas neblaškytų maldos. Moterų ir vyrų erdvės turi būti atskirtos. Toros arka turi stovėti Jeruzalės pusėje, taigi mūsų geografinėse platumose sinagogos orientuotos į pietryčius. Bet kartu pastatas turėjo prisiderinti prie vietos įstatymų, kurie nustatė žydams ribas – maldos namai turi būti atitraukti per nustatytą atstumą nuo krikščioniškų bažnyčių, turi slėptis kvartalo gilumoje ir neiškilti virš gyvenamųjų pastatų.

Šis kloizas ir neiškyla. Jis net neturi kokių nors ypatingų skiriamųjų ženklų, tokių kaip Dovydo žvaigždė. Tame pačiame sąvade perskaičiau, kad XIX a. pradžioje klausimas „Ar tai sinagoga?“ būtų skambėjęs absurdiškai. Vilnius buvo mažas, visi vienas kitą pažinojo, buvo aišku, kur kas gyvena ir kur meldžiasi. Todėl svarbiau buvo neišsiskirti. Pastato išorė žydams buvo priemonė susikalbėti su išoriniu pasauliu, kuriame teko laikinai apsistoti, ji perimdavo aplinkos bruožus ir vizualinę kalbą. O vidus buvo tikrasis bendruomenės prieglobstis, kur jie galėjo nuo visko atsiriboti, būti vieni su savo likimu.

Čia prisiglausdavo ir mirusiųjų sielos, susirinkdavusios melstis naktį. Po karo jų labai padaugėjo... Bet naujieji okupantai negirdėjo jų giesmės. Sovietmečiu sinagoga buvo paversta kepykla. Po 1990-ųjų čia buvo niekas. Anksčiau iš aplinkos perimta stilistika žydų maldos namams leisdavo egzistuoti tarp svetimų kultūrų, dabar ji padeda jiems pasislėpti, nugrimzti į miesto gelmes, pamažu apaugant dumbliais, kad visi galėtų ramiai eiti pro šalį, nieko negirdėdami ir nekrūpčiodami.

Gal taip ir turi būti? Gal ir turi pastatai išnykti, jei nebėra tų, kuriems jie buvo reikalingi? Gal paveldas yra neigiama sąvoka, užgriozdinanti mūsų dinamišką dabartį neišvaizdžiomis senienomis, draudimais ir kalte? Gal praeitį reikia palikti ramybėje, leisti jai iš lėto, kuo nepastebimiau mirti, kad ir sielos užmirštų čia melstis? Laikas ne tik užtraukia žaizdas. Laikas – maskuotojas – apsaugo senųjų kultūrų žinias ir paslaptis, kad jų nepasiektų neverti atklydėliai.

O mes tuomet galime sau gyventi nesidairydami į šalis, netrikdomi kažką murmančių balsų, palikdami savo keverzones ant sienų, kurios jau yra tiktai akmenys, tiktai tinkas, tik plytos, o ne dangaus lukštas. Gyventi visus praeities plyšius užkimšdami savo atmatomis. Paliedami savo šlapimu, kad užmarštis augtų ir žydėtų. O dar nežinomoje ateityje kažkas jau lygiai taip pat elgiasi su mūsų paliktais namais. Ir tai gerai.

Tačiau tai nėra atsakymas. Žinau, nes kasdien žiūriu į stačiakampę skylę sinagogos stoge. Jau mėnuo, kai ji neįsipaišo į man įprastą peizažą, nesileidžia suderinama su tolumoje žybsinčia vėtrunge, pravažiuojančių autobusų stogais, kreivai sustatytais automobiliais kieme, padėvėtų drabužių parduotuve ir visu nusmurgusiu stoties rajono gyvenimu. Jos juoduma nepasiduoda rudam pripratimui. Ir niekaip negaliu padaryti, kad jos mano vaizde pro langą tarsi nebebūtų.

Matau ne tik ją, ne tik juostančias sijas, bet ir po jomis nebeišdžiūvančią balą, vis giliau įmirkstančias sienų tapybos liekanas. Bet blogiausia, kad niekaip negaliu atsikratyti vieno keisto reiškinio: nesvarbu, koks lauke oras, gali būti net saulėta, bet kaskart pažvelgusi pro langą matau, kaip į audros atvertą kapo duobę kažkas vis beria ir beria maną.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...