captcha

Jūsų klausimas priimtas

Išskrenda gandrai

Ši savaitė gamtoje nuspalvinta besibaigiančios vasaros nuotaika. Netrukus gandrų išlėkimo diena. Tai šv. Baltramiejus, rugpjūčio 24-oji. Gandrai, palikdami gimtinę, kartu „išsineša“ ir pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o darbų sumažėjo. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Ši savaitė gamtoje nuspalvinta besibaigiančios vasaros nuotaika. Netrukus gandrų išlėkimo diena. Tai šv. Baltramiejus, rugpjūčio 24-oji. Gandrai, palikdami gimtinę, kartu „išsineša“ ir pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o darbų sumažėjo.

Atsisveikinimo su gandrais diena užbaigia ciklą, kuris senovėje buvo reikšmingas formuojant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą fenologiniais reiškiniais. Iš čia likęs paprotys tądien burti likimą: merginos, kur nuošaliau iškasusios duobutę, po kurio laiko pasižiūrėdavo, kas joje. Jei ras voratinklį, ištekės už turtingo, jei skruzdėlytę – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais… Apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį kaime sakydavo: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“. Išties  po šios dienos neišskridę palieka tik sužaloti ar ligoti paukščiai. Ir žmonių malonė, ar sulauks jie pavasario. Gal kas priglaus vargšą gandrelį kartu su gyvuliukais tvarte peržiemoti… 

Priežodis sako, kad „nuo šv. Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša“. Vanduo ežeruose ir upėse atvėsta, o rytmečiais virš telkinių draikosi rūko tumulai. Varlių kurkimo nebesigirdėti: sakoma, „Dievas varlei užrakina dantis nuo šv. Baltramiejaus“. Jei rugpjūčio 24-ąją oras gražus, galima tikėtis sauso rudens. Po šios dienos jau niekas bičių nekopinėja, gyvuliai į ganyklas išleidžiami laisvi, nes javų plotuose palikusios tik ražienos. 

Apie šį metą seniau kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų, ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senugalio. Veislei gi palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį. Beje, ir apaštalo Baltramiejaus simbolinis ženklas yra peilis, mat jam už krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje buvo gyvam nunerta oda. Tokių sutapimų mūsų liaudiškame kalendoriuje rastume ne vieną. Kitaip ir būti negali: sureikšminamos tos dienos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai ir pasižymi virsmais gamtoje.

Apie šią rudens nuojauta paženklintą dieną senovėje būdavo rengiami dideli turgūs. Nuėmus javų derlių juk matosi, ko perdaug užaugo, o ko trūksta. Įdomiai nusakomas jų laikas : „Nuo švento Jono iki jomarkėlio – devynios nedėlaitės“. Skuodo rajone tas rudenio jomarkėlis buvo vadinamas Morine. Nelabai aiški vardo kilmė; gal nuo žodžio „morys“– tinginys. Kas vasaros gėrybių pats neprisiaugino, gali dabar turguje nusipirkti. Kitose Lietuvos vietovėse šiuo metu būta „obuolinių“ turgų.

Lietuvos miestuose apaštalo Baltramiejaus šventė turi ir gilią istorinę atmintį. Jos išvakarėse Vilniuje 1495 metais įsikūrė pirmasis amatų cechas, todėl šv. Baltramiejus mūsų krašte tapo amatininkų globėju.

Iki šiol Vilniuje vietinių cechų istorija deramai nebuvo reprezentuota. Gana kukliai tai atsispindi ir Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje, nors jo fonduose yra nemažai įvairių laikų mūsų auksarankių amatininkų dirbinių. Todėl labai nudžiugino viešosios įstaigos „Amatų gildija“ iniciatyva Vilniuje atgaivinti senąją sostinės tradiciją – šventine muge paminėti Baltramiejaus dieną, rugpjūčio 24-ąją. Tai vyksta jau tretieji metai. Prie Rotušės po stoginėmis porai dienų įsikuria dirbtuvėlės, pasipuošusios cechų vėliavomis ir kita amatų simbolika. Juose prie darbastalių palinksta  meistrai, demonstruojantys Renesanso laikų miesto amatus: juvelyriką, ginklakalystę, knygrišystę, vitražų ir koklių gamybą, siuvinėjimą bei daugelį kitų. Ir pasirėdę meistrai bei jų pameistriai to meto spalvingais rūbais.

Čia vyksta taip pat ir kitos viduramžių mugės įdomybės – cechų eisena, improvizuoti vaidinimai, muzikavimas senoviniais instrumentais, akrobatų pasirodymai. Beje, miesto mugėse būdavo viešai vykdomos magistrato teismo paskirtos  bausmės; tad aikštėje visą savo įnagių komplektą bus išdėstęs ir „kotas“ – budelis.

Pasirinktas mugei istorinis tarpsnis mena Vilniaus „aukso amžių“ – jo suklestėjimą, valdant Žygimantui Augustui. Tada Vilnius rūmų puošnumu, kultūros gyvenimo įvairove, renginių įspūdingumu ėmė prilygti kitų Europos valstybių sostinėms. Antra vertus, menuose Renesanso šuolis buvo toks ryžtingas, kad pakeitė ir būties filosofiją.

Renginio organizatoriai daro griežtą norinčių dalyvauti atranką. Viskas demonstruojant šioje reprezentatyvioje sostinės mugėje amatą – gaminio forma, medžiaga, įrankiai ir technologija, meistrų rūbai – turi būti renesansiniai. O pats amatas – iš praktikuotų senovės Vilniuje. Jeigu garsusis Kaziukas savo esme yra tautodailės bei kaimo amatų mugė, tai Baltramiejus orientuojamas į miesto kultūrą. Labai palaikytinas pasirinkimas!

Tai pavyzdinė mugė, jos patirtis neabejotinai padės spręsti kai kurias teorines problemas, išvedant takoskyrą tarp dirbinio rekonstrukcijos ir restauracijos. Taip pat aiškiau nubrėžti ribą tarp tautodailės ir tradicinio amato.  Mugė vyksta labai geru laiku. Daug vilniečių jau sugrįžta iš atostogų, o užsienio svečių ir turistų mieste dar žymiai nemažėja. Demonstruodama subtilią meistrystę, išgrynintą istorizmą, artindama lankytojus prie senojo Vilniaus tradicijų, ji tampa vis labiau vilniečių pastebima ir mėgiama. O gal netrukus bus švelniai vadinama Baltruku... 

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...