captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rugpjūčio šventės ir jų dangus

Krintančios rugpjūčio žvaigždės – tai ne poetinė metafora… Išties apie mėnesio vidurį jos dažnai nušviečia dangaus skliautą. Juolab, kad naktys jau ilgesnės, o prasiverianti visatos gelmė – kas kart vis gilesnė. Išryškėjo Paukščių Takas, vasarą stelbtas netoli už horizonto pasislėpdavusios saulutės spindulių.  
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Poeto Vinco Mykolaičio-Putino taip sueiliuota:

„Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios,

Rugpjūčio naktį žvaigždės žemėn krinta.

Jau!… Suplieskė viena!…

Per visą dangų takas

Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta“.

Krintančios rugpjūčio žvaigždės – tai ne poetinė metafora… Išties apie mėnesio vidurį jos dažnai nušviečia dangaus skliautą. Juolab, kad naktys jau ilgesnės, o prasiverianti visatos gelmė – kas kart vis gilesnė. Išryškėjo Paukščių Takas, vasarą stelbtas netoli už horizonto pasislėpdavusios saulutės spindulių. Vakarais jis driekiasi pietvakarių kryptimi, tenlink netrukus patrauks ir išskrendančių paukščių virtinės. Jos – į dausas, mitinį amžinosios vasaros kraštą. Ten – ir kritusių kovose už gimtojo krašto laisvę protėvių vėlės… Mitinė baltiškoji sąmonė nubrėžė jų kelią Pasaulio medžiu, laikančiu dangaus skliautą.

Rugpjūčio mėnesį krintančių žvaigždžių matome daugiau ir ne tik todėl, kad naktys gilesnės. Apie mėnesio vidurį Žemė savo orbitoje užmina ant kometos uodegos, tiksliau pėdsako, palikto aplankius Saulę. Jame pribarstyta  betirpstančio nuo karštų spindulių ledinio kometoido dulkelių ir akmenėlių. Susidūrusios su Žemės atmosfera tos dalelės dėl trinties įkaitusios užsidega ir tampa meteorais. 

Ši periodinė  kometa – tai 1862 metais dviejų stebėtojų – L. Swifto ir H. Tuttle`io atrastoji, todėl ir vadinama jų vardais. Tuomet priartėjusi prie +emės atrodė įspūdingai – 2-ojo ryškio, su 30 laipsnių uodega. Kometa vėl buvo sugrįžusi prie Saulės 1992 metais. Kito Swifto-Tuttle`io kometos vizito reiktų laukti 2126-aisiais ir, beje, su tam tikru nerimu, nes 8 km skersmens ledinis kometoidas praskries labai arti Žemės.

Rugsėjo meteorai vadinami perseidais, nes pažyra tarsi iš Persėjo žvaigždyno, būtent ten driekiasi kometos kelias. Kartais per minutę šių ugninių strėlių būna daugiau nei 10. Šiemet itin palankios sąlygos stebėti dangaus šviesulius, nes mėnulis jau visai sudilęs, jo jaunatis – rugpjūčio 17 d. 

Štai jeigu  šią naktį  buvote kelionėje ar nubudę, neabejotinai grožėjotės šviesiosios Aušrinės – Veneros planetos ir Mėnulio delčios konjunkcija Oriono žvaigždyne. Abu šviesuliai buvo greta, maždaug dviejų laipsnių kampiniu nuotoliu. Tekėjo gerokai prieš aušrą, truputį po antrosios valandos.

O šios dienos vakare dangus taip pat stebins šviesulių grožiu. Tuoj po saulėlydžio ties pietvakarių horizontu Marsas susitinka su Saturnu prie pirmojo ryškio Spikos žvaigždės. Šioji yra Mergelės žvaigždyno puošmena. Į zodiaką Mergelė buvo įtraukta kaip dosniosios vasaros simbolis; Spika – tai rugių pėdelis pjovėjos rankose. Tik keletas laipsnių skirs šiuos tris šviesulius; puiki puokštė rytojaus šventei – Žolinei!

Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dieną bažnyčiose bus šventinamas išaugintas derlius, žiemkenčių sėkla, žolynai vaistams. O po šv. Mišių susitinkama su giminėmis, pasidalijama naujienomis, pasiguodžiama bėdomis, pasidžiaugiama vasaros darbų sėkme. Priežodis net įsakmiai skamba: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“ Nebendrausi su artimaisiais, giminėmis, paliksi vienas bėdoje, nelaimėje... Žolinė, atsižvelgus į jos gilias liaudiškas tradicijas, paskelbta valstybine švente.

Norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikėtų jos metu apsilankyti kokiame nedideliame bažnytkaimyje. Matytume, kaip iš visų pusių į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštėmis. O tos ypatingos: įdėta visų auginamų javų po varpą pramaišiui su gražiausiomis darželio gėlėmis. Pašventintos ir sudžiovintos jos bus laikomos krikštasuolėje, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų. Naudojamos tik svarbiam reikalui: statant naują namą, jų truputis dedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia ir į naujo avilio kamputį. Jomis pasmilkoma priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus žmogui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šventintų žolynų dėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę. O grūdus iš Žolinės puokštės suberdavo aruoduosna ar mieguosna – kur laikoma sėkla pavasariui. Pietinėje Lietuvos dalyje buvo įprasta ir išaugintas daržoves bažnyčioje pašventinti. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine.

Rugpjūčio 16-oji taip pat svarbi bažnytinė šventė, ypač populiari Žemaičiuose. Šventasis Rokas – prancūzų kilmės šventasis, gyvenęs XIII – XIV a. sandūroje. Jis išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu ir ligonių slaugytoju. Pasak legendos, turėjęs stebuklingų galių gydyti sergančius maru. Dievdirbiai šv. Roką vaizduoja kaip pavargusį keliautoją – su lazda ir žaizdota koja. Prie jo prigludęs šunelis su dantyse laikomu duonos kepalaičiu, išgelbėjusiu sergantį šventąjį nuo bado mirties.

Šv. Roko kultą Žemaitijoje išplatino prancūzų vienuoliai rokitai. Įspūdingai jo diena paminima Gruzdžiuose. Miestelio simboliu tapo stebuklingai sovietmečiu išsaugota šventojo skulptūrėlė. Ji dabar vėl stovi dailioje mūrinėje koplytėlėje, atstatytoje pagal senas nuotraukas.

Patarlė sako: „Po šv. Roko su vakariene nėr strioko“– jau galima vakarieniauti ir šviečiant žiburiui, t. y. saulei nusileidus, neskubant, pasikalbant – miegui laiko užteks. Nuo vasarvidžio dienos trukmė sutrumpėjo jau dviem su puse valandos. O paminėtų bažnytinių švenčių datos savo liaudiškomis tradicijomis įprasmindavo tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą. 

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close