captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrejus Kurkovas. Taikos ieškanti Ukraina

Šiandien ryte aš pagaliau supratau Vladimirą Putiną, supratau, ko jam reikia. Jis jau skraidė su gandrais danguje, plaukiojo su delfinais, leidosi į jūros dugną, kur svečiavosi pas senovės graikus ir ėmė jų amforas vynui ir grūdams, lankėsi narve su tigru. Atrodo, kad jis jau padarė viską, kas įmanoma, tam, kad pasijustų supermenu, bet vieno iš jo mėgstamų herojų – Josifo Stalino – biografija neduoda Rusijos prezidentui ramybės.
Wikipedia Commons nuotr.
Wikipedia Commons nuotr.

Šiandien ryte aš pagaliau supratau Vladimirą Putiną, supratau, ko jam reikia. Jis jau skraidė su gandrais danguje, plaukiojo su delfinais, leidosi į jūros dugną, kur svečiavosi pas senovės graikus ir ėmė jų amforas vynui ir grūdams, lankėsi narve su tigru. Atrodo, kad jis jau padarė viską, kas įmanoma, tam, kad pasijustų supermenu, bet vieno iš jo mėgstamų herojų – Josifo Stalino – biografija neduoda Rusijos prezidentui ramybės.

Idant pasiektų J. Stalino „aukštumas“ prezidentui V. Putinui trūksta tik vieno – surengti Raudonojoje aikštėje Maskvoje Pergalės paradą. J. Stalinas Pergalės paradą surengė 1945 metų gegužės 9 dieną. Tai buvo jo komunistinės imperijos lyderio karjeros viršūnė. Dabar istorija kartojasi, tik jos išraiška – kaip blogai parašytos teatro pjesės, kuri vis nusimuša nuo dramos į farsą.

V. Putinas nori nugalėti fašizmą. Tam rusiški televizijos kanalai tris mėnesius iš eilės kūrė „ukrainietiškus fašistus“. Dabar, kai dauguma rusų iš tiesų galvoja, kad Ukrainoje gyvena „fašistai“, belieka tik nugalėti „fašistinę Ukrainos valstybę“, sugriauti jos kariuomenę ir laivyną, okupuoti teritoriją, o ukrainietiškų padalinių trofėjus ir vėliavas numesti ant Raudonosios aikštės grindinio, V. Putinui po kojomis. Tada jo ir J. Stalino šlovė susilygins.

Tokiomis mintimis ne labai lengva pradėti naują dieną. Už lango rūkas. Vėl rytas ir vėl karas neprasidėjo. Mano rytai kasdien prasideda vienodai. Aš dar gulėdamas, dar su užmerktomis akimis, tiesiu ranką spintelės link ir graibau savo mobilaus telefono bei akinių. Ir tikrinu naujienų internete antraštes. Jei tarp pagrindinių antraščių nėra žodžio „karas“, mano rytas prasideda nuo lengvo informacinio palengvėjimo.

Aš žinau, kad karas gali prasidėti rytoj, bet šiandien man nusimato „įprasta“ diena. „Įprasta“ ta prasme, kad aš darysiu tą patį, ką aš jau dariau vakar, užvakar ir pastaruosius tris mėnesius: rašysiu straipsnius, kalbėsiu radijuje ir televizijoje, dalyvausiu spaudos konferencijose, susitiksiu su politikais ir protestų aktyvistais, su tais, kas buvo prieš protestus arba liko abejingi viskam, kas vyko šalyje. Dabar bet kuris ukrainietis, turintis savo nuomonę gali būti politiku. Dabar vyksta tai, kas turėjo įvykti po 2004 metų Oranžinės revoliucijos, tačiau neįvyko tada. Dabar atsiranda nauji lyderiai, ir vienas iš jų, Dmitrijus Jarošas, radikalios grupės „Dešinysis sektorius“ vadovas, žmogus, apie kurį lapkritį dar niekas nieko nežinojo, ruošiasi dalyvauti Ukrainos prezidento rinkimuose.

Rusija jau pavadino jį Rusijos tautos priešu ir nusikaltėliu, pavadino jį, kaip ir visus protestų prieš korumpuotą Viktoro Janukovyčiaus režimą dalyvius, „fašistu“, savo televizijos kanaluose pranešė, jog visi, kas vertė V. Janukovyčiaus režimą – vakarų Ukrainos gyventojai, kurie visada nekentė rusų ir žydų. Rusijoje ne greitai sužino tiesą apie tai, kas vyko ir vyksta Ukrainoje. V. Putino Rusijai tiesos nereikia. Tiesa gali nustebinti bet ką, ypač tuos, kurie tiki rusiškomis televizijos žiniomis.

D. Jarošas – pagal išsilavinimą filologas ir mokytojas iš rytų Ukrainos Dnepropetrovsko priemiesčio. 60 proc. „Dešiniojo sektoriaus“ narių – rusai arba etniniai rusai. „Dešinysis sektorius“ prieštarauja Ukrainos įstojimui į Europos Sąjungą ir NATO. Tai nesutampa su mano politinėmis pažiūromis, bet aš esu įpratęs gerbti kitokias politines pažiūras. Aš įpratęs gerbti kiekvieno žmogaus teisę turėti asmeninius įsitikinimus ir man norėtųsi, kad nesutinkantys su manimi, taip pat gerbtų mano pažiūras.

Antra dalis

Tačiau netgi labiau už teisę į įsitikinimus aš gerbiu kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę. Žmogaus gyvybė, tai – vienkartinė, nepakartojama laimė. Žmogus gyvena, paprastai galvodamas, kad jis pats yra savo gyvenimo, savo laiko šeimininkas. Ir štai, vienoje ar kitoje šalyje ateina akimirka, kai kas nors pradeda spręsti: kam gyventi, o kam mirti. Tai atsitiko Ukrainoje, o žmogumi, kuris sau prisiėmė atsakomybė už tautos kraują, tapo buvęs prezidentas V. Janukovyčius. Istorija ir tyrėjai dar viską sudėlios į savo vietas, bet Ukrainos piliečiams, į kuriuos šaudė kovinėmis kulkomis nuo J. Stalino ir Adolfo Hitlerio laikų, teks priprasti toliau gyventi su stipria psichologine trauma.

Mano pusbrolis Konstantinas tą kruviną vasario 21 dieną buvo Kijevo Maidane – Nepriklausomybės aikštėje kartu su tūkstančiais protestų dalyvių. Jis – paprastas smulkusis verslininkas, įmonės, užsiimančios signalizacijų įrengimu, vadovas. Niekada nesidomėjo politika ir nestojo nė į vieną partiją. Ir štai tą naktį „akla“ snaiperio kulka pataikė į šalia jo stovėjusio žmogaus galvą. Tai buvo nepažįstamas žmogus, vienas iš šimtų tūkstančių ukrainiečių, ėjusių į protestus visoje šalyje. Jis krito negyvas, visi, kas buvo šalia pasilenkė prie jo, pabandė pakelti, nunešti pas savanorius gydytojus, bet viskas, kas jiems beliko – tai nunešti jo kūną ant asfalto šalia troleibusų stotelės, kur tą naktį nešė visus nužudytuosius.

Snaiperiams buvo duotas įsakymas paskandinti protestus kraujyje. Jau buvo aišku, kad snaiperiams neužteks kulkų, bet V. Janukovyčius galvojo, jog baimė būti nužudytam privers protestuotojus išsilakstyti. Tačiau baimės nebuvo. Mirtis buvo, o baimės ne. Metro buvo uždarytas, bet kijeviečiai kvietė taksi ir važiavo į centrą tam, kad atsistotų Nepriklausomybės aikštėje ir parodytų savo nepriklausomybę nuo V. Janukovyčiaus režimo ir nuo mirties. Taksistai atsisakė imti pinigus iš tų, kas važiavo į Maidaną. Taksistai nuolat budėjo šalia barikadų, ir iki tos nakties, ir vėliau, nemokamai padėdami sužeistuosius nevežti į ligonines, nes greitosios pagalbos automobilių neužteko, o milicija dažnai jų nepraleisdavo į miesto centrą.

Praėjus kelioms dienoms po šios kruvinos nakties mano žmona man papasakojo, kaip prie jos priėjo mūsų vyriausiasis sūnus Teo ir pasakė: „Mama, aš galvoju, kad turiu būti Maidane!“. „Tau dabar 15 metų. Jeigu būtum trejais metais vyresnis, aš nustebčiau, jeigu tu ten neitum! Bet dabar mes visi liekame namie!“, – atsakė ji.

Žodis „namai“ man dabar daug kartų brangesnis, nei anksčiau. Mano namai – tai mano pasaulis, mano šeima. Mes gyvename 500 metrų nuo barikadų ir aš beveik kiekvieną dieną leisdavausi į Maidaną pėsčiomis per kokias 5-7 minutes. Iš mūsų buto balkono ketvirtame aukšte visą laiką maitėsi degančių padangų dūmai. Šiais dūmais protestuotojai dengėsi nuo milicijos snaiperių. Kartais jis padėdavo, kartais ne. Mes lyg šiol nežinome tikslaus nužudytųjų ir sužeistųjų skaičiaus. Galvoju, kad nužudytieji skaičiuojami šimtais, o sužeistieji – tūkstančiais. Man gaila visų žuvusiųjų: ir protestų dalyvių, ir kareivių, kuriems teko ginti V. Janukovyčių. Man gaila šalies, bet esu įsitikinęs, jog jį atsilaikys. Aš turbūt neturėčiau šalies gailėtis. Aš ją dabar gerbiu ir myliu labiau, nei anksčiau. Dabar, kai Rusija bando okupuoti ukrainietišką Krymo pusiasalį ir kada taika Europoje apskirtai priklauso nuo ambicijų ir nuotaikos vienintelio žmogaus – V. Putino, Ukrainai kaip niekada anksčiau, būtina pagarba, supratimas ir palaikymas.

Ukrainiečiai – tolerantiška tauta. Aš pats rusas ir tokių kaip aš, etninių rusų, Ukrainoje yra daugiau nei 10 mln. Man nereikalinga Rusija, kuri pareiškia, kad ji gina rusų populiaciją Ukrainos teritorijoje. Manęs nėra nuo ko ginti. Aš kalbu rusiškai, rašau savo romanus ir straipsnius rusiškai, su vaikais kalbu rusiškai ir niekas man netrukdo ir nedraudžia to daryti. Naujoji vyriausybė, kurią rusiškos masinės informavimo priemonės jau pavadino „fašistais ir antisemitais“, Dnepropetrovsko apskrities – vieno svarbiausių industrinių šalies regionų – gubernatoriumi paskyrė oligarchą žydą Igorį Kolomoiskį. Kaip rusakalbių palaikymo ženklą vakarų Ukrainos miestas Lvovas – ukrainietiško nacionalizmo sostinė – vienai dienai perėjo į rusų kalbą. Daugelis šio miesto gyventojų pirmą kartą savo gyvenime kalbėjo ir rašė rusiškai!

Daug kas šiomis dienomis Ukrainoje vyksta pirmą kartą. Ir blogo, ir gero. Pirmą kartą atsirado tikri ir savi karo herojai, kurie atsisakė Kryme pasiduoti gausesnėms, geriau apginkluotoms ir agresyvesnėms Rusijos karinėms pajėgoms. Pulkininkas Julijus Mamčuras nuvedė savo beginklius karius vaduoti rusų užgrobto karinio oro uosto „Belbek“. Jie ėjo su Ukrainos vėliavomis ir dainavo Ukrainos himną tuo metu, kai Rusijos kariai bandė juos sustabdyti įspėjamąja ugnimi iš automatų. Šio Ukrainos kareivių vyriškumo vaizdo įrašas apskrido viso pasaulio televizijos kanalus. Kovo 3 dieną viceadmirolas Aleksandras Vitko, Rusijos karo laivyno vadas, įsakė ukrainiečių karinio laivo „Ternopol“ ekipažui pasiduoti Rusijos pajėgoms. Į tai laivo kapitonas Maksimas Emelianenko atsakė: „Rusai nepasiduoda!“. Apstulbęs rusų viceadmirolas užtilo, o kapitonas M. Emelianenko paaiškino, kad pats yra rusas, kaip ir dauguma ukrainiečių laivo komandos narių, bet jie yra Ukrainos piliečiai, davė priesaiką tarnauti Ukrainos tautai ir sulaužyti šios priesaikos neketina.

Taip rašoma naujausioji Ukrainos istorija. Labai nenorėtųsi, kad ji būtų rašoma ne rašalu, bet krauju. Ukrainai tai neįprasta. Ukraina nemėgsta smurto. Būtent todėl 2004 metų Oranžinė revoliucija buvo be kraujo, būtent todėl nepaisant to, kad šį kartą buvusios Ukrainos valdžios įsakymu nuskambėjo šūviai ir prasiliejo kraujas, per visus tris protestų mėnesius nebuvo apiplėšta nei viena parduotuvė ar restoranas. Negana to, požeminis prekybos centras „Globusas“, esantis po Nepriklausomybės aikšte, visą tą laiką dirbo, dirbo ir požeminės parduotuvės bei kavinės. Šalia barikadų dirbo restoranai. Niekas nesitikėjo smurto ir niekas jo nenori dabar.

Ukraina laukia galimybės grįžti į normalų, taikų gyvenimą. Krikščionys ruošiasi Velykoms. Aš taip pat galvoju apie tai, kaip gegužę savo nedideliame žemės plotelyje 80 km nuo Kijevo sodinsime bulves ir sėsime daržove. Mes aišku galėtume išgyventi ir be to – galėtume tiesiog viską pirkti prekybos centruose. Tačiau ir mano žmonai, ir man žemės darbai – tai poilsis, tai proga pailsėti be neramių minčių ir problemų. Ir gegužės pradžioje, kai ateis laikas sodinti bulves, aš tikiuosi dirbdamas žemė bent trumpam pamiršti politiką ir negalvoti apie tai, kad 2014 metais galėjo prasidėti trečiasis pasaulinis karas. Tačiau dar reikia padaryti visa įmanomą tam, kad jis iš tiesų neprasidėtų.

A. Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas.

Anksčiau LRT.lt skelbti A. Kurkovo komentarai:

Ukraina tarp karo ir taikos

Krymas be Ukrainos neišgyvens

Trečiojo pasaulinio generalinė repeticija

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po V. Janukovyčiaus

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...