captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Šv. karalaitis Kazimieras – nemari Vilniaus legenda

Kovas tradiciniame kalendoriuje kitados buvo pirmuoju, taigi laikytas  metų pradžia. Pirmosioms laiko atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Todėl dar ir šiandien daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinkanti vasaros orus, trečioji – rudens.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Kovas tradiciniame kalendoriuje kitados buvo pirmuoju, taigi laikytas  metų pradžia. Pirmosioms laiko atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Todėl dar ir šiandien daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinkanti vasaros orus, trečioji – rudens.

Kovo 4-oji – šv. Kazimiero, dangiškojo Lietuvos globėjo, diena – taip pat ypatinga. 1484 m., auštant tos dienos rytmečiui, iškankintas džiovos ir askezės mirė karalaitis Kazimieras. Prie jo palaikų Vilniaus katedroje įvykus ne vienam stebuklui, jau XVI a. pradžioje buvo pradėtas beatifikacijos, skelbimo palaimintuoju, procesas. Į Lietuvą tyrinėti ir aprašyti dorybingo ir labai pamaldaus karalaičio gyvenimo atvyko popiežiaus pasiuntiniai, nes garsas apie jo dangiškąsias malones sklido vis plačiau.

Štai 1518 m. Lietuvos kariuomenė žygio į Polocką metu patyrė nepaprastą karalaičio Kazimiero pagalbą: pasirodęs debesų properšos aureolėje, jis spinduliu nurodė brastą per Dauguvos upę. Tada  mūsų kariai pranokstančiam skaičiumi priešui smogė netikėtą ir triuškinamą smūgį, atnešusį šaunią pergalę. Tas įvykis pavaizduotas šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Vilniuje Riterių koplyčios horeljefe. Ten taip pat pavaizduota ir laimingai pasibaigusi dvikova, kai į garbės kautynes prieš galingesnį varžovą turėjo stoti sužeistas riteris. Malda į šventąjį karalaitį padėjo laimėti silpnesniajam.          

1521 m. popiežiaus legatas Zacharijas Feraris Krokuvoje išleido pirmąjį karalaičio Kazimiero gyvenimo aprašymą, vadinamąją hagiografiją. O jo kulto reikšmę Lietuvai nusakė pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga tokiais žodžiais: „[...]iš karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį bei modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius“. Taigi šventasis karalaitis Kazimieras – nemari Vilniaus legenda.

Nuo 1604 metų, kai karalaitis buvo paskelbtas šventuoju ir į Vilnių iš Romos atsiųsta brokatu išsiuvinėta jo vėliava, kovo 4-ąją Vilniuje vykdavo labai iškilmingos ir net teatralizuotos procesijos popiežius Urbonas III paskelbė šv. Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o kasmetines paminėjimo iškilmes pratęsė iki oktavos – aštuonių dienų. Šventės kulminacija išliko eisena, kurioje dalyvaudavo visų sostinės amatų cechų meistrai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su savo vasalų palydomis. Su išskleistomis vėliavomis, savo amato ar užsiėmimo ženklais, ginklais ir išblizgintais šarvais jie rikiuodavosi išvardyta tvarka žygiui Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Taigi pirmieji čia – Vilniaus miestelėnai!

Greta bažnytinių iškilmių palaipsniui susiklostė ir Kazimierinių kermošiaus tradicija: juk piligrimams reikia ir pasistiprinti, ir lauktuvių iš Vilniaus parvežti. Šiandien iš to turime spalvingąją  Kaziuko mugę – tarsi visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų šventę, kuria sostinė pasitinka pavasarį. Galima pasidžiaugti, kad nagingų rankų dirbiniai išlaiko senąją tradiciją, kartu juose įlieta kūrybiško savitumo, individualumo. Džiugu, kad atgaivinta ir tradicinė meistrų eisena, labai pagyvinanti mugę, sutraukianti daugybę žiūrovų.

Šimtmetinių tradicijų Kaziukas tikrai gali ir net privalo tapti europinio masto įvykiu. Žingsniai šia linkme turėtų būti tokie: istorikai ir etnologai turi dar išsamiau ištyrinėti šios šventės ištakas, amatų paveldą, propaguoti tai žiniasklaidoje, skelbti mokslo darbuose. Etnokultūrinės veiklos mastus taip pat reiktų plėsti: turi vykti meniškų dirbinių konkursai, parodos ir jų aptarimai, folkloro kolektyvų koncertai, gatvės vaidinimai, lėlių ir „Šėpos“ teatrų pasirodymai, cirko atrakcijos, šmaikštuolių varžytinės, meistrų pagerbimo iškilmės. O mugę būtų galima suskirstyti Lietuvos etnografiniais regionais: vienoje aikštėje – žemaičių meistrai,  aplink Rotušę – Vilniaus krašto meistrai; vienur – pintinės dzūkiškiems grybams, kitur – aukštaitiški marginiai. Labai verta kuo daugiau rengti amatų meistrystės rodymų, jie visiems įdomūs, patraukia ir jaunimą. Tokioms laikinoms dirbtuvėlėms įsikurti tiktų ir senamiesčio kiemai. Šiemet mugė pasipuoš naujai sukurta, tačiau tradicinius simbolius turinčia atributika. Išplėtojus reginių ir pramogų dalį, galima tikėtis dar daugiau mugės lankytojų ir užsienio turistų.

Vilniaus Kaziukas yra puikiausia galimybė parodyti pasauliui mūsų liaudiškąsias tradicijas, Lietuvos etninį savitumą. Nuo penktadienio, o ir visą savaitgalį, vilniečiai džiugiai sveikins tradicinių amatų mokovus ir tautodailininkus.

Komentaras skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...