captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vygantas Vareikis. Pripažinkime tai, kas vyksta

Per paskutines savaites pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje dominuojanti tema neabejotinai buvo įvykiai Ukrainoje, kuriuos komentavo patyrę ir nepatyrę politikai, politologai, apžvalgininkai ir analitikai.

Per paskutines savaites pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje dominuojanti tema neabejotinai buvo įvykiai Ukrainoje, kuriuos komentavo patyrę ir nepatyrę politikai, politologai, apžvalgininkai ir analitikai.

Vienas toks Ukrainos reikalų analitikas gerą savaitę įrodinėjo, jog Kryme vieną kriminalizuotą valdžios struktūrą pakeitė kita kriminalizuota struktūra, o Rusija niekada nesistengs aštrinti konflikto ir įvesti kariuomenę. Tik tiek.

Ir ką matome šiandien? Ginkluoti Rusijos kariai iš pradžių be jokių skiriamųjų ženklų (beje, koks skirtumas kokia yra dėvima uniforma? Svarbiausia gi turėti realią galią. Taip darė ir Julijus Cezaris, nekreipdamas dėmesio į visokius pasižymėjimo ženklus, bet prilaikydamas sau ištikimus legionus) važinėja šarvuočiais Simferopolio ir kitų Krymo miestų gatvėmis.

Tenka  konstatuoti, jog Vladimiras Putinas rengiasi padalinti Ukrainą. Jeigu jau prarastas Kijevas ir vakarinė šalies dalis, reikia pabandyti paimti bent tai, ką galima paimti. „My za cenoj nepostojim“ – kaip dainavo garsus sovietinių laikų bardas Bulatas Okudžava.

Analitikai ir politologai, matyt, pamiršo dar 1992 metais priimtą Rusijos Valstybės Dūmos nutarimą, anot kurio Krymas buvo Ukrainai perduotas 1954 metais, neteisėtai jį atimant iš Rusijos, o šios teritorijos statusas turi būti apibrėžtas derybų būdu dalyvaujant politiniams Krymo atstovams. Tais pačiais metais Krymo parlamentas balsavo už nepriklausomybės nuo Ukrainos paskelbimą, bet krizė tuomet buvo sureguliuota.

Po įvykių Kijeve, kuriems Kremlius, užimtas olimpinėmis žaidynėmis, nesugebėjo laiku padaryti įtakos, atėjo laikas šio plano realizavimui. Taip vadinamieji politiniai lyderiai laiku atsirado. Beje, Rusijos valdžios veikimo logiką taip pat galima suprasti. Tiktai, kur ji gali nuvesti, klausimas lieka atviras.

2008 metais, po Rusijos ir Gruzijos karo, Edwardas Lucas, šiandien užimantis „The economist“ redaktoriaus pareigas, parašė knygą apie Naująjį Šaltąjį karą (rekomenduotina knyga visiems politologams ir analitikams), kurioje konstatavo, jog  „Rusija grįžta prie elgesio Šaltojo karo laikais, paskutinį sykį matyto sovietiniais laikas. Taigi pirmasis žingsnis naujo Šaltojo karo laimėjimo link būtų pripažinti, kas vyksta <...> Grįžome į didžiosios galios politikos laikotarpį. Jeigu norime apginti savo interesus, turime mąstyti aiškiai ir mokėti brangiai“.[1] Taigi pripažinkime, kas vyksta, ir mąstykime aiškiai.

Deja, dabartinė padėtis Ukrainoje sukelia nelabai aiškias mintis. Ir apie civilizacinius lūžius, ir apie Europos valstybių poziciją, ir  sugrįžtančią vokiečių teoretiko Carlo Schimtto koncepciją – apie priešą ir draugą.

Pasibaigus  oranžinei revoliucijai Kijeve 2004 metais, kuomet į valdžią Ukrainoje atėjo proeuropietiškas Viktoras Juščenka, Rusijoje buvo suvokta, jog buvo pralaimėtas tinklinis-propagandinis karas. Tuomet buvo pradėtas kurti taip vadinamasis Eurazinis tinklas, kuris siekė tinklinėje erdvėje propaguoti kietą (hard) Kremliaus  požiūrį į įvykius.

Užmirškite apie visas tas minkštas (soft) strategijas. Kas moka rusiškai ir stebi Rusijos TV kanalus, mato jog žurnalistikos ten  nebėra. Liko tik primityvi propaganda, dalinanti puses į draugus ir priešus. Kaip ir sovietų laikais, kuomet priešas buvo „Amerikos imperializmas“. Amerika priešu išliko, o Lietuva atsirado tarp naujų priešų.

1993 metais amerikiečių politologas Samuelis Huntingtonas publikavo straipsnį apie būsimą civilizacijų susidūrimą, kuriame prognozavo, jog būsimi konfliktai pasaulyje bus civilizaciniai konfliktai ir eis civilizacinių lūžių linijomis. O būtent toks civilizacinis lūžis eina per Ukrainą, kuri yra padalinta tarp rytietiškos stačiatikių Ukrainos ir vakarietiškos unitų Ukrainos.

Nuolaidžiavimo politika Rusijai remiasi ne tik ekonominiu Europos (ir ypač Vokietijos) suinteresuotumu, bet ir nuolaidžiavimo strategija. Daugelis europiečių, pažymi  politikos analitikas Robertas Kaganas, Šaltojo karo baigtį suvokė kaip „atostogas po strategijos“[2]. Pamažu Europos šalių biudžeto išlaidos gynybai nusmuko žemiau 2 proc. BNP lygio, o karinė galia sumenko Rusijos akivaizdoje.

Europiečių idealai tvarkomi pagal daugiašališkumo principą. Rusijai (kaip, beje, ir Amerikai) jie negalioja. Naivu yra tikėti, kad Rusija negali veikti viena. Posovietinėje erdvėje Rusija gali veikti viena. Abchazijos ir Osetijos užėmimas tai įrodė.  

Karas yra problemų sprendimo būdas, o „visi karai baigiasi“,  kaip teigia tradicinė išmintis. Tiktai, ar šis posakis tinka karams prie civilizacinių lūžių ribos, lieka neaišku.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.
 


[1] Edward Lucas, Naujas šaltasis karas. Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams. Vilnius, 2008, p.278-279.

[2] Robert Kagan, Apie rojų ir galią. Amerika ir Europa naujojoje pasulio tvarkoje. Vilnius, 2004 p.38.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...