captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas Janeliūnas. Išreikštas susirūpinimas

„Mes reiškiame gilų susirūpinimą...“ – tokie žodžiai ukrainiečiams, liejantiems kraują Kijeve jau tapo keiksmažodžiais. Tačiau būtent šie žodžiai ilgą laiką buvo vienintelė reakcija iš ES ar NATO vadovų pusės, stebint kruvinus susirėmimus Kijeve.
„Facebook“ paskyros nuotr.
„Facebook“ paskyros nuotr.

„Mes reiškiame gilų susirūpinimą...“ – tokie žodžiai ukrainiečiams, liejantiems kraują Kijeve jau tapo keiksmažodžiais. Tačiau būtent šie žodžiai ilgą laiką buvo vienintelė reakcija iš ES ar NATO vadovų pusės, stebint kruvinus susirėmimus Kijeve.

Net po pirmųjų aukų ir žuvusiųjų, po to, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius net keletą kartų tik imitavo derybas su opozicija, ES nepakeitė savo retorikos. Ir toliau buvo kviečiama kompromisams, deryboms ir reiškiamas susirūpinimas, kad į šiuos kvietimus Ukrainos valdžia nereaguoja. Nenuostabu, kad JAV aukšto rango diplomatei Victorijai Nuland pokalbyje su JAV ambasadoriumi Kijeve išsprūdo keiksmažodžiai, skirti ES. Daugelis ukrainiečių, laukę ryžtingesnių tarptautinių veiksmų, tikrai pritartų šiems žodžiams.

Kodėl ES ėmėsi ryžtingesnės politikos tik po daugelio žmonių žūties vasario 18–20 dienomis? Ar apskritai ES pajėgi vykdyti bent kokią bendrą užsienio politiką, turinčią poveikį krizių akivaizdoje? Ukrainos atvejis dar kartą patvirtino, kad ES nėra tarptautinių santykių veikėja, kokios tikisi pasaulis. Su ES siejamos iliuzijos daro didelę žalą, nes nacionalinės valstybės taip pat turi pasiteisinimą lūkuriuoti. Neva be bendros ES pozicijos negalime nieko imtis savarankiškai.

Lisabonos sutartis turėjo sustiprinti ES atstovavimą tarptautiniu mastu. Buvo įkurtos ES prezidento ir ES išorinių reikalų atstovo pareigybės – kad būtų konkretūs žmonės, atstovaujantys ES kaip vadovai. Tačiau žymioji frazė „kam reikia skambinti, jei noriu kalbėti su ES?“ vis dar aktuali. Nei ES prezidentas Hermanas van Rompuy, nei ES vyriausioji atstovė užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton nėra ES politiniai lyderiai. Juos galima greičiau laikyti aukščiausio lygmens eurobiurokratais, funkcionieriais, bet ne politikais. Todėl jie ir nesugeba suformuluoti nieko konkretesnio už „išreikštą susirūpinimą“.

Sunku pasakyti, ar tai priklauso nuo konkrečių asmenybių, kurios toli gražu neturi tokios charizmos, kuri pakeltų Europos lyderio atsakomybės svorį. Ar vis dėlto ES biurokratinis tinklas ir įvairių interesų derinimo poreikis galiausiai tarsi voratinklis apraizgo bet kokias politines ambicijas. Vienaip ar kitaip, tačiau nei H. Van Rompuy, nei C. Ashton nėra tie, kurie išdrįstų bent užsiminti, kokia politine kryptimi turi veikti ES. Jie gali tik atlikti funkciją: sukviesti ES užsienio reikalų ministrus, paruošti rezoliucijos projektą ar išplatinti pranešimą žiniasklaidai. Realių derybų į Ukrainą išvyko Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. Būtent jie ėmė spausti V. Janukovyčių, kad būtina rengti pirmalaikius rinkimus, sudaryti naują vyriausybę ir kuo greičiau pakeisti konstituciją. Kaip tik po šių derybų įvyko esminis lūžis ir V. Janukovyčius apleido valdžią.

ES, galiausiai sutarusi, kad reikia pradėti taikyti sankcijas Ukrainos valdžios atstovams, padarė mažiausią ir tik simbolinį žingsnį, kurio reikėjo gerokai anksčiau. Simbolinį, nes tokios sankcijos politinės situacijos nekeičia. Tačiau viskas prasideda nuo politinio atsakymo į klausimą „kas kaltas?“ Keletą mėnesių ES nedrįso pripažinti, kad už visą krizę atsakingas V. Janukovyčius. Po tokio atsakymo galima kalbėti ir apie atsakomybę – ypač preventyvius įspėjimus, kad dėl kiekvieno žuvusio teks asmeniškai atsakyti valdžios atstovams. Galbūt tai galėjo sulaikyti nuo įsakymų leisti Ukrainos jėgos struktūroms naudoti kovinius šovinius prieš protestuotojus, neprovokuoti jėgos naudojimo, kuris baigėsi žudynėmis.

ES per ilgai vengė atsiriboti nuo V. Janukovyčiaus ir taip didino valdžios nebaudžiamumą. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis teisingai pastebėjo – užsienio veikėjai negali už ukrainiečius išspręsti krizės. Tačiau užsienio veikėjai gali daugiau nei tik reikšti susirūpinimą. Pastarasis veiksmas prilygsta pasyviam raginimui: „mes nežinome, ko imtis, tad darykite, ką norite“.

Po šių metų rinkimų ES turės grįžti prie klausimo – ar jai reikia ryžtingesnės užsienio politikos. Jei taip, tuomet reikia paskirti į ES vadovų pozicijas ne kompromisinius pilkus funkcionierius, o politikus, kurie nebijotų elgtis kaip lyderiai.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close